Žirginiai
Migloje godžiai brinksta laukai,
Vėjai supa ištįsusius žirginius.
Priglundi prie akmens ir girdi,
Kaip atgyja kieta jo širdis.
Pasiruošus gamta
Pilką kailį ražienų pernykščių nudirti,
O sula gyasties
Ir veržli, ir svaigi, ir saldi.
Jos tiek daug, jog mus neša
It būtume upėje sieliai,
Vis tolyn ir tolyn,
Kur platu ir neliko krantų.
Amžinybė suduš
Stebuklingom džiaugsmų valandėlėm,
O po to bus tas pats,
Ar plaukiu, ar skrendu, ar krentu...
Pratisai krykšdami
Praplasnos du pilki siluetai
Lyg vestuvių kviesliai,
Trimituojantys geismo gelmes.
Lyg ištirpt trokšdama
Į tave pasinersiu iš lėto.
It kasų žirginiais
Susisemti galėčiau tave.
O švelnusis piety,
Išvaduoji iš rūbų ir odos.
Štai jausmų pumpurai
Prasivėrė visas langines.
Taip ir liks atminty —
Ateini tu per žydintį sodą,
Na, o man jau tas pats,
Ar nuskristi, ar plaukti, ar skęst...