Dar vienas žemėn iš aukštai nukrito,
pavargo jis, pailso vienišas, gal be dalios,
sakau, gyvenime, visus laikyk lyg knygoj
pasaulio margo puslapius savuos delnuos.

Galgi ir aš jau nieko nebevertas,
kažkas skaitys šituos žodžius, gal keiks,
gal prišnekėjau pasakų, dabar gi verkia
ne tiktai baltos dienos, bet ir naktys aksominės užsiskleis.

Galgi, sakau, dar būkim, dar gyvenkim,
už šiaudo įsitvėrę tarsi neregiai,
nors ir kažko, galbūt paties svarbiausiojo, netenkam,
save pašventę žodžiui, vizijai mielai.