Kaliandravodava mūsų parapijaj rozų unt miatų ir visadu pačiam vidužiamy. Kadu kakiaj ulyčiaj kaliandravos, kliabonas pasakydava par pamokslų. Kaliandravojunt utarniki jau iš vakarą ulyčiaj prasdėdava alasas, visi šluodavas, prausdavas ir praskasdava sniegų, kad ragutias galėtų ačlaiman invažiuot. Kliabonų su vargamistru sava kumiali alia amiarikona Liavanarda Bagačiūna važiu viaždava vis kitas susiedas, a zakristijonų ir špitolnikų, didžiosiam Juozapa Šiulgas ragutiam, visadu viaždava sianis Anupras Martinėnas. Ragutias prikraudava žmanių sudėtą pavilgą: grūdų, žirnių, pupų, lašinių, sviestą ir džiavintų sūrių. Kliabonui su vargamistru raikdava duot pinigais. Duodava ir pa diašimt ir pa dvidiašimt litų, a bagatiasni ir pa daugiau. Duodava kad ir labai iškadidami sunkiai prasmanytą pinigą, ba niaduot niabuva išrakavimą. Niaduosi, kliabonas niai suvinčiavas, niai vaikų pakrikštis, niai nabašnikų pakavos. Visas šitas šurmulys prasdėdava iš pat rytą, a pasbaigdava jau patumsy, ba dienas vidužiamy suvis trumpas. Čia rytas, čia, dabok, jau vakaras.
                      Mūsų ulyčiaj tik trys gaspadinias turėja poniškas tarielkas, vidalčius ir sklianyčias. Taigi, ir pietūs būdava arba par ponių Pilkauskianį, arba par ponių Bagačiūnianį, arba par mūs momų. Kaliandravonia buva galvas sopia ir mūsų ulyčias vaikam, ba momas su babutiam niaduodava pakajaus su potiariais.
                      – Varlas, makinkitias potiarius, kad niaapturėtumiam sarmatas prieš kaliandravojuntį kliabonų, – sakydava anas tų pačių ir tų pačių.
Vianoj žiamoj ir mūs momai pasmaišia galvoj – tik prasdėjus adviantui pasakia, kad mias jau niabia maži ir musėsma išmokt potiarius.
– Nu ir kakiam biesui mum šitia potiariai? – myslijam abu su broliu. Vis tiek prisiaja. Atamianu palubėj kabunčių liampų, pa suolu pakištas pakulas punčiam, mamos kalvaratų, punčiakų miazgunčių babutį ir mum, galustalaj pasadintus.
– Tėvia mūsų... – iš riata pradėdava sava lekcijų babutia.
– Tėvia mūsų... – iš paskas jai turavodavam mias su broliu, a šeimyna tik bijodama babutias suslaikydava na juoka. Ir taip kožnų vakarų.
Sunkiai, alia „Tėvia mūsų“ ir „Sveikų Marijų malonias pilnųjų“ išmūčijam. Nu su „Tikiu un Dievų tėvų“ nieka niabiaišiaja, ba mūsų tėtiai pritrūka kuntrybias ir vienų vakarų pasakia:
– Bobas, palikit vaikus pakajuj. Niaugi jūs takias durnas ir nesupruntat, kad jų mamanėliai pominkščiai, da niasuauši.
Ačiū tėtiai, mūsų galgota su potiariais tais miatais užsibaigia. Mum su broliu užsibaigia, a va momai tik prasdėja, ba tais miatais kaip tik jai išpuola pietūs. Sumdyta gaspadinia paskiarstų paršų smožit pradėja jau iš vakarą. Visa ūlyčia kviapėja gryčių ir pirčių dūmais, a svarbiausia – mūsų čirškintais cibuliais. Laškas moma apkloja naujom diminiam marškam, čystai išmazgotų padlagų – iš ryzų išaustais takais, a unt stalą, nušluosčius musių nutupėjimus, pastatia Dievą mukialį. Pirkiaj pasdaria gražu kaip bažnyčiaj, tik kažna ar tų gražumų patėmija jau giarokai pavakary vidun suvirtį kailiniuoti kliabonas, vargamistra ir zakristijonas. Anys būva sušalį, privargį ir alkani. Kliabonas, visai niasrūpindamas mūsų su broliu potiariais, švistu undianiu pakrapijįs duonkepį piačių, laškas ir mus, pabažnai klūpiunčius vidury pirkias, nuviaja kamaran, kur unt skatiarti užtiesta stala garava šviežias kialbasas, kliackai, smožiti rūginti kapūstai ir parpialiai. Už stalą sadėja tik kliabonas, vargamistra, zakristijonas ir mūs tėtia, a špitolnikas ir abu susiedai kučiariai košialnų su bulbam ir rūgintais agurkais valgia kukniaj. Kad niasmaišytumiam pa kojam, moma manį, brolį ir babutį užkėla unt piačiaus, sakydama, kad viskam pasbaigus duos pakaštavot visų patrovų. Un piačiaus šilta, tumsu, laukiunt sujiamia miegas ir užmigam. Pirmoji nubuda babutia ir pamislijus, kad visakas jau pasibaigia, surakia:
– Maryt, vaikiala, ar šitia šarančiai jau išvažiava? Ar da palika kų kalviak nia suvalgi?
– Moma! – suvaitoja babutias duktia, mūs moma, ir, pasakius „svietą pabaiga“, suslaidia unt suolą, giarai, kad suslaidia nia unt padlaga, ba būt da galvų susdaužus. Ir babutia raptum suprata, kų padaria. Suprast suprata, alia jau pa čėsui. Nia atamianu, kuo užsibaigia tų miatų kaliandravonia, tik atamianu, kad apturėjam didialį sarmatų. Iš babutias pasakymą „ar šitia šarančiai jau išvažiava“ ilgai, nia miatus ir nia dviajus, tiešijas visi mūsų susiedai. Niaduok, ponia Dievia, šitakią atstikimą.