Kėta karta vėinam velniou jouda katėla prisėreikė. Anuo tievs nomėrė, vo tas kėpšos kažkuokė receptu kninga ėš anuo paveldiejė. Pamėslėjė vels, kad būtu iduome kuo nuors skanē valgītė ėšsėvėrtė. Etu, pardavėnietu kuokė marmaliūzė ė pėningu ožsėdėrbtu. Tik vels tuo katėla niekor narada. Reikiejė anam jouda ė nikuoks kėts vės tėik nabūtu tėkės. Tuo kėpša kninguo nieka narašė apie katėla spalva, tėisiuog  jouda, reišk, nuoriėjė ons pats.
Baklajuodams po Žemaitėjė tik vėina miestali torgou nalabasis katėla, dėdėli, graži ė dėdėle jouda pamatė. Velniou katėls dėdėle patėka, o anam pėningu būsėmasis vėries napagailėjė. Ka so sava pėrkėnio kėpšos jau straksiejė nomėi, dongos tep sosėraukė, kap buoba pjaustīdama cėbolė, ė pradiejė lītė. Vels, sauguodams katėla, par laukus, par šėlus liekė no tuoki stėpri lītaus pasėkavuotė.
Pribiegės pri Šatrėjės kalna kėpšos ėšsėkasė orva ė tėn sosėraitės laukė, kol baigsės lītos. Balaukont vels ėšstėpa ė kuo nuors ėšsėvėrtė somėslėjė. Ėšsėtraukė akėnius, tieva kninga ė pradiejė kažkon sau po nuosė borbietė. Kėpšos torietum džiaugtėis, kad tor tik mažīlelės auselės, gals anam būtu, je anuos būtu dėdėlės – lītos nervuotu da daugiau.
Ons somėslėjė pėrma pasėtaikiosi saluotu recepta ėšmiegintė. Recepts bova keists, nes saluotas ī katėla reikiejė dietė ė bėški pakaitintė. Velni tievs nuoriejė recepta paslaptie ėšsauguotė nu kėtū, dieltuo ožrašė soktās heruoglifās, katrus tik velnē īskaitītė tamuokiejė. Saluotas parodava, vėskas bova padarīta tep kap ožrašīta kninguo. Līg ė vėskas baigta, galies kaštavuotė. Bet kas čia dabā? Saluotas bova skīstas kāp kėsielios! Kėsielios tėršts, bet saluotas vės tėik tuokės nikomet nabūn. Tou tarpo nalabuoji pėlvė kažkas maršus grajėjė, vels tik pasakė: „Kas bus, kas nabus Žemaitėjie nieks napražus“ - ė ėšgierė ton kėsielio.
Bova šlīkšte, o anu skuonis bova naapsakuoms. Tada vels tik soraukė ontakius ė ožmėga. Praejos valondele, atsėbodės rada aplink savi daug pelkiu, ė tas anam nalabā tepatėka, nes ons no pat mažėns nakėntė vondėns. Nosėportėnės paveiziejė ī sava daili atspindi ė pašuoka. Šī karta kėpšos tikrā sosėjaudėna. Anuo atspindīs buvo gondėnontis. Vėituo dailiū rageliu, ont anuo plaukouta pakauši stuoviejė dvė zoiki a asėla ausīs. Vels apsėkriuokė. Ons gailiejies sava dailiūju mažūju rageliu. Paskou pradiejė mėslītė: nagal būtė, kad anuo tieva recepts kalts. Vėsa ta kninga patėkrinta, recepta bova pardoudamė ėš kartuos ī karta. Kalta galiejė būtė pati Šatrėjė, jog velni orvs bova anuos vėdou.
Nalabasis riepliuojė po orva ė pīka diel tū prakeiktū ausū. Ėš zlastės ons nabmatė kor et ė, ožkliovės ož katėla, krėta vėso sava ūgio. Tomet jau vėsai patraka, nuors anuo veids ė tep ėš prigimtėis bova rauduons, dabā jau ruodies, kad ons spruogs. Tada kėpšos paiemė katėla ė, ruoduos, kažkon sopratės, svėidė anou ī žemė, kad net vėskas sudrebiejė. Nalabasis soprata, kad kalts ė bova katėls, nes jouds ons bova tik diel tuo, kad pardavies anou so smalo bova apipīlės. O je da nažėnuojiet, tās laikās, ka vels gīvena, smala so bluogio ė bova sosėjosi.
Sosėraukės siediejė sava orvė ė mėslėjė, kap tou katėlo atsėkratītė. Ožkastė napaslinka, o būdams īsiotės nieka geresni sogalvuotė nagaliejė.
Bet kėpšos bova godros. Somėslėjė ėš tuo prakeikta katėla bėški pėningu ožsėdėrbtė. Pradiejė temtė, atslinka tīli naktės. Vels anuos vėsai nabėjuojė ė prisėdėngdams tou tomso kažkon dėrba. Dar naspiejos Šatrėjės gaidems ožgieduotė, nalabasis trīnė delnus vėins ī kėta ė po nosė tīle žvėigė. Par vėsa nakti kėpšos meistrava dėdėlė, rauduonuom ė kreivuom raidiem ėšmarginta ėškaba. Tuo ėškabuo bova parašīta: „Tas orvs īr dėdėle paslaptings ė magėšks, diel tuo, je tori biedū, katrum jau nabgali pats ėšsprėstė, ožek čia ė vėskas pasėkeis“.
Kėpšos tėkrā īduome vėskuo prigalvuojės bova ė, kāp sakont, klejėntu ėšpliestuom ronkuom laukė. Bet kėpšos bova ožmėršės, kad tās laikās paprastė žmuonis skaitītė namuokiejė. Tik po kėik laika, vels ton sopratės, pasėiemė dėdėlės apsūgas ė noliekė ī lonkas, pri karviu, katruos kuožna po kaklo toriejė po skombalieli. Tėn vels ėšsėrinka pati dėdėliausi skombalieli, so apsūguom anou nognībė, grīždams ī sava orva pakelie dar rada lėnciūgu, ė pradiejė viel kažkon meistrautė.
Po kuokiū pėnkiū mėnotu ėšejės ī lauka viel žvengė po nuosė ė trīnė ronkas vėina ī kėta. Tik dabā ons atruodė da joukingiau. Ons bova vels so zoiki ausiem ė karvės skombalelio po kaklo. Pasėiemės katėla ons nožīgiava ī miesta aikštė. Vo ka aikštie anou vėsė pamatītu, ons garse barškėna so skombalelio ė garbėna stebuklingas sava katėla galės.
Žmuonis aplink anou sostuojė ratelio ė idieme klausies. Nalabasis vėsims ruodė keli ī sava nomus. Atsėrada namažā sosėgundiosiu velni pažadās.
Vėins po kėta nabagele nuošėrde pasakuojė sava biedas. Tū biedū bova tėik daug, kad velniou jau pakīriejė anum klausītėis. Ons apsėmesdams, kad klausuos tuoliau vėrė ton pati kėsielio. Paborbiejės po nuosė kuo nuor, pasakīdava: „Kas bus, kas nabus Žemaitėjie napražus“, doudava kuožnam ėšgertė tuos šlīkštīnės. Vargša vaipies, portėnuos, nes tėkrā bova dėdėle šlīkšte. Paskou kuožnos toriejė valondelė pamėiguotė. Kas žėna, gal tas bova dėdėle svarbe?
Po posvalondi vėsos Šatrėjės kalns bova apgolts mėigaliu, katrėi atruodė, kap nagīvė. Ni vels, ni nieks kėts nažėnuojė, kas bus šims nakaltims, vargū apgoltims žmuogelems.
Ka atsėboda, vėsė velni pacienta dar nasoprata, kas ivīka. Tik po kėik laika soprata esontis nokėntiejė no velni apgavīstiu. Ausīs anims naėštīsa kap velniou, bet biedū tik padaugiejė.
 Ont velni nieks napoulė, bet da bluogiau, velni gīva anėi palaiduojė, kol ons mėiguojė. Šatrėjės orvė nablėka gīva ni velni, ni receptu kningas, ni katėla - nieka. Tik prisėmėnėms apie anou ė puosakis: “Kas bus, kas nabus Žemaitėjie napražus“.
Diel velni bluogū darbū tas puosakis pasėkeitė. Daba sakuom: „Kas bus, kas nabus, bet žemaitis napražus“. Ė ni neītaram, kad tuoki ėlga šiuo puosaki atsėradėma istuorėjė.