XXXIV 

Ir šiaip, ir taip save pakoreguoju, 
tačiau atrodo negerai ir negerai. 
Tai ką daryti, a? 
Burnoti kaip netikėlį, 
kuris gyventi neišmoko? 
Nors – o Dangau! – kokie aukšti keliai 
kaip gryną dvasią po žvaigždynus išnešiojo, 
galaktikas skaičiavo milijonais 
ir niekas nesivargino kankintis abejonėm, 
kad iš tiesų – į Dievą  panašus. 
Tai ką daryti, a? 
Ką pasakyti, kai atgal grįžtu?  
Nejau užmiršti atrastas tiesas 
ir pasakyti sau: 
kaip gaila, kad per jas 
nebuvo laiko sužinoti, 
koks didis džiaugsmas, kai šliauži. 
Pasauliai kaip žvaigždynai žibina akis. 
Beje, iš taip arti,
kad neretai pasiekti nosimi gali. 

O ponios, ponai, 
o pasauli Dievo margas, 
o aš, suvokti realybės neišmokęs, 
kaip nesmagu, kad šitaip atsitikę – 
vis kėsinausi būt kažkur toli toli, 
įsižiūrėti atidžiau į tolius begalybės, 
dabar mąstau, kad gal ir Delno man per daug. 
Bet dar baisiau, kad nepajausčiau, 
ar ne per greit šliaužiu, 
ir, Dieve gink, neatsitiktų taip, 
kad savimi neužkliudyčiau 
kažko (bet ko) iš nuostabiausios įvairovės, 
kuri tiesiog  panosėje 
žvaigždynais žibina būtis. 

Dar atsargiau, dar atsargiau... 
Girdi? Lėčiau, lėčiau, – 
girdžiu Kažką protingai saugantį mano šliaužimą. 
Ir nors tyliu, 
bet jau ir kartą, jau ir kitą 
iššoka pakuždėti neklusni mintis, 
kad ir mažyčiuos gabarituose būties 
puošniausi rūmai sukurti. 

Dar atsargiau. 
Girdi? Lėčiau, lėčiau – 
nerimsta sergėti Kažkas. 
. 
Užšoko žiogas ant žolės. 
Smuikelį laiko, groti pasiruošęs. 
Man nesunku manyti. 
kad Delno muzikantas 
laukia grįžtančio manęs, 
bet tai nebūtų, žinoma, tiesa. 
Jis – muzikantas, kai atsimena save 
ir savo darbą daro kasdieninį 

Sustoju šliaužti šalia jo. 
Išgirs ar ne? 
Tikriausiai – ne. 

O siela! pasibelsk į muzikanto smuiką, 
Nors ir dvasia, o norisi erdvės mažytės, 
norisi namų...