Koks dailus kuždesys
              vakarais per žydėjimą sodų,
Net sausuolė šaka
              nusiteikus suvirpa pražysti.
Ten, tarp medžių šakų,
              pasiskirstę žvaigždynai vienodai,
Bet tarp jų ir žiedų
              aš jaučiuosi be galo mažytė.
 
Ir aušra taip arti,
              kad atrodo — ją prisegė vyšnioj,
Žiedlapėliai balti
              nuo auksinių jos pirštų rausvėja.
Rodos, siekiu delnais
              rytuose skliauto paribį blyškų,
Plinta vyšnių pūga,
              kol žiedais visą žemę apsėja.
 
Tas kvapnumas žiedų
              pašaliuos išvilioja daigelį,
Supa šiltas vanduo
              porą valčių ant ežero meldų.
Iš toli sidabru
              suboluoja strazdelių lizdeliai,
O plati pilnatis
              taip ištino, lyg bičių sugelta.
 
Ta žiedų sumaištis —
              lyg pusnynus išbraidžiotų kojos.
Kiek savų paslapčių
              man naktis prikuždėjo į ausį.
Brisdama per rasas,
              aš į atlapą skliauto alsuoju,
Ir į Dievo akis
              atsiklaupusi maldai šypsausi...