Nesuvaldomai šėlstantis vėjas,
Tik audra ir žaibai kambary.
Obelis, kuri vakar žydėjo,
Šiandien tapo kalta ir rami.
Nesušildo net senas chalatas,
Neskani ir rytinė kava.
Mūsų slegiančią tylą pamatęs,
Susigūžia ir voras kampe.
Ant lentynų sugulusios dulkės
Ramios šaipos iš mūs abiejų.
O nuo pykčio dvi širdys apsunkę
Nesuranda net žodžių kelių.
Bet juk visos perkūnijos baigias,
Ir sušildo vilties spindulys.
Ilgesys nugalėjo pagiežą.
Nusišluostau rasotas akis.
Toks gaivus susitaikymo lašas,
Karštesni bučiniai dėl kaltės.
Obelaitė vėl žydi prie tako...
Čia gyvenimo dviese esmė.