Ak, neseniai buvau maža,
o jau kokie užaugo medžiai.
Atrodo ta pati rasa
net upėm nutekėjo skradžiai.
Dar vakar sugavau kregždes
sapne – linguoja saulė lopšį.
Ir tik laike sapnai plazdės –
svajų laipteliais kopsi
 
susemti viską, net kalvas,
kurios po kojom džiūvo, kilo.
Tik aš viena dienas savas
išklykdavau prie seno šilo.
Surinkčiau net uogas rausvas –
žalioj paunksmėj niūrūs lietūs.
Viską aprėpt – vilties spalvas –
pasvert likimą viską metus.
--------------------------------------------
Aš prausiama vaiskios šviesos,
nors ir pernykščiai lapai čeža.
Ta neviltis mane apjuos,
dalindama kas diena grąžą.
Primindama – esu šaly,
kur gojais skrieja paukščių gaidos.
Ir nesvarbu – plaukai žili –
gyvenimas aistringai braido.