Šiandien leisiu pašėlusiam vėjui
Dar be širdperšos dieną nupūsti,
Dar prasnausiu ją gemalo pozoje,
Susirietus po minkštu pledu.
Kam keiksnot ir kentėt
Šiaurio grįžusio žiemišką rūstį?
Atsibusiu, kai tirpsmas pažadins,
Kai neliks anei krislo ledų.

Juda pirštai šakų
Tarsi vėją pajėgs suturėti,
Debesų tumulai spėriai lekia dangum
It arkliai genami.
Manyje dar žiema,
Bet sapnai ne balti, o gėlėti
Ir tuose sapnuose
It pavasaris tu ateini.

Išsiblaivo miegai.
Tu — tas ženklas, kad metas nubusti,
Laukia šimtas darbų
Būtų šventės verti kad namai.
Ne, neleisiu tuščiai
Dieną vėjui nuo delno nupūsti —
Iš stropios pastangos
Tu mane kažkada pažinai.

Tad skleidžiuosi plačiai
(Juk linksma šypsena tartum žiedas),
Pasiruošęs priglaust
Parsidaro svetingai glėbys.
Jau ištirpo visai
Ledo lytys ir skepetos sniego,
Kada lūpom karštom
Prisiglaudęs mane kuteni...