XXXIII 

Oi, dangūs nelengvi 
net ir ant dvasių krenta. 
Ir tai ne pasakos – 
tai paprasta ir tikra. 
Žinojau, 
šitas laikas bus – 
dar pamatysiu savo kūną, 
kurį kaip priemonę 
pabūti žmogumi 
Slaunam Žolynui patikėjau. 

Dvasių pasauli, 
kas kada tave pagirs, 
primiršdami Anapilį? 
Kas atsimins 
Ant postamento kilstelėtą Julių: 
minėkit ne pragaištį, mirtį, kapus.

Neva juokaudamos, 
neva pažaisdamos, 
gal net nepatikėdamos, 
kad šitaip gali būti – 
pasikeitėme vietomis, 
dvi dvasios, Ji ir Aš. 
Tuomet ana bevardė, 
o į mane visaip per kūną žmonės rodė: 
– Ėgė, Pranucis, Pranas, Pranciškus. 
– Ėgė, Františekas Karlonas.  
– Ėgė, anas, kuriam ant delno 
ąžuolėlis auga. 
– Šilinis, kad jį kur! 
Marcinkonių apylinkių dzūkelis. 
– Karietą nežinia kur gavęs 
ir ja ilgai po Lietuvą keliavęs... 

Ir va, kaip pasirodyti dabar,
kad iš tikrųjų toks esu, 
kuomet nei piešiniu, nei portretu, 
nei adresu nematomas? 

Dabar šliaužiu dvasia atgal. 
Ir nežinau, ar reikia taip daryti? 
Ar vertą į nelaisvę kūno grįžti? 

Matyt, lemties taip sumanyta buvo, 
kodėl anai, bevardei, Rugio vardą įpiršau 
o pavardę – Žolyno, 
tačiau gyvenime dažniau ne kaip dainoj. 

Bet kaip ten būta ar nebūta, 
ne tai svarbiausia sužinoti. 
Šliaužiu per delną, 
kur upeliai prakaitu išmirkę, 
kur jaunas ąžuolėlis auga. 
Gražu ne tik save į kūną įsivilkti. 
Gal net gražiau, kad čia negalima pabūti nesavu – 
Kur bepažvelk, visur išvaikščiota kaip po gimtus namus, 
Net Dievo čia neabejotinai daugiausia.