Paskutinis žiemos pasispardymas
Ryt poryt susigers lyg nebuvęs.
Debesynų prasiveria dangčiai
Spinduliams ir giesmėms, ir mintims.
Pasikėlė sula į šakas,
Jeigu tingi, džiovinki liežuvį —
Slunkiaus rankos ne darbui, po uodega,
Tad ir skirtos nei duoti, nei imt.

O per poplūdį tiek dovanų,
Kad visų nesukrausi į glėbį.
Geležėlę medinę atradęs
Tarsi batas prakiuręs šiepies,
Bet svarbiausia, brangiausia iš jų,
Kad užmigt negali — rūpi lėkti.
Gal įsuko šėliojantys vėjai
It vilkelį tave ant ašies?

Jau gana pataluos samanot,
Kruta kraujas — nė ragint nereikia,
Ir dainos buvęs primirštas posmas
Linksmumu sudumpliuoja plaučius.
Skalbiniai panamėj padžiauti
It vaiduokliai bešokantys plaikstos,
Paskutinę kol eilę išplausi,
Pirmutinė tikriausiai išdžius.

Po grumstais gelmėse
Tebemiega nektaro dar upės,
Bet pravipusio pumpuro kvapas
Toks gaivus, kad net sąla širdis.
Štai varnėnų laiminga pora
Po vestuvių prie inkilo tupi,
Dar tėvystės darbų nepajutę
Tebesvarsto — gal ryt, gal poryt?..