Na ir kas, kad vėl sniegas iškrito,
Užgesino žibučių akis,
Vėl žiemužės šešėlis atbrido,
Kada žemę globojo naktis.
 
Kovo saulė pakils ir suplėšys
Jos nuaustas visas drobules,
Klyks negrabią melodiją kėkštas
Pro nulinkusias eglių šakas.
 
Plonas ledas upeliui — ne pančiai,
Bėgs kaip bėgo savu takeliu,
Pavydės jam pernykščiai paparčiai,
Kad negali skubėti kartu.
 
Na ir kas, kad vėl sniegas iškrito,
O ne pirmas gaivesnis lietus,
Neišgąsdint prabudusio miško,
Nesušaldyt gležnus žiedelius.