Šešėliai vidurdieny būna trumpiausi —
Pats metas svajoti, planuoti ir siekti.
Palijo... O tu juk ne skėtį ištrauksi,
Pavasario lietūs — proga paūgėti
Ir kūnui, ir  dvasiai, ir minčiai, ir jausmui.
Kas dyką paliks garsiai giedančią erdvę?
Šalpusnio saulutė ražienoj kaip auksas,
Nekyla net rankos šį grožį aparti,
Bet laikas barstyt gyvą spurdančią sėklą,
Nes daigas jos įsčiose veržias gyventi.
Darbais šitą giedančią erdvę apglėbsi
Ir bus kas diena nebe lažas, o šventė.
Neskink man gėlių, kam jų grožį marinti?
Lai džiugina akį, lai bitę vilioja.
Palijo. Bus grumstas it patalas minkštas.
Boluoja balutėje šaknys ar kojos?
Atskrido drugelis it žiedlapio skiautė,
Pasiūlė grožėtis spalvingu plevenimu.
Jei kilo pagunda pastverti, pagauti, 
Nereikia — jo laisvė ilgiau žvilgsnį lepina.