Numinti laiptai akmeniniai,
Išdilę sąžinės šešėliai.
Ir žingsniai tartum paskutiniai,
Kas naktį dusliai kaukši vėlei.

Sukrunta žvakė, kaip nuo vėjo,
Ir aidas skamba aiškiai, aiškiai.
Kažkas ir vėl namo parėjo,
Girdžiu žingsnius šįkart taip raiškiai.

Ir negali suprasti, būt ramus,
Tie žingsniai vis kaskart kartojas.
Tad nesinori niekad grįžti į namus,
Išbėgi lauk į juos ranka numojęs.

Už praeities baisias klaidas,
Likimas baudžia nepagaili.
Už sąžines dėmes juodas,
Jis smerkia išdaviką, bailį.

Jei žingsniai baisūs ir nutils,
Iš atminties jų neištrinsi.
Širdis juk niekad nenurims,
Ir pats juk ar nusiraminsi?

2006 09 29