Esu tiktai žmogus ir kada nors išeisiu,
Kaip kad išeina žemėje visi.
Paliksiu žodį, neišdainuotą dainą,
Akimirką gyvenimo kely.
 
Ką išsinešt bus leista – nieks nežino,
Juk nieko neparsinešam iš sapno,
Nėra dienos kitos be praradimų,
Kaip rūbo naujo, neišmetus seno.
 
Liks gėlės, medžiai, vyturėlių giesmės,
Nevėžio, Nemuno žaliuojantys krantai,
Dangaus gelmė, joj debesėlių pievos,
Dar marių toliai... Paliksiu visa tai.
 
Nebus skaudu, jei rankos liks ir tuščios,
Jei jų nešildys saulės šiluma,
Tik būtų taip gerai, jeigu priglustų
Kruopelė meilės žemiškos maža.
 
Kruopelė meilės žydinčio gegužio,
Rugpjūtyje pasvirusios delčios,
Ramus ošimas šimtametės girios
Ir tyluma nakties žiemos baltos.
 
.................................................
Esu tiktai žmogus ir kada nors išeisiu,
Nors būtų taip gerai sugrįžt į žemę lietumi,
Kad vėl žiedų žiedai laukais ir pievom skleistųs
Kartu su dobilais rausvais, linais ir manimi.