1. religiniuose ir mitologiniuose vaizdiniuose – gamtos dėsniams prieštaraujantis reiškinys, įvykstantis įsikišus antgamtinėms jėgoms
2. nuostabus, nepaprastas, keliantis nuostabą dalykas
 
                        Lietuvių kalbos žodynas
 
 Sekmadienio pavakarys. Palata chirurginiame skyriuje. Tyla, ramybė. Dvi moterys, laikinai atribotos nuo pasaulio ir suguldytos gretimose lovose. Prieš porą savaičių jos viena kitos dar nepažinojo, rytoj išsiskirs – jaunąją, sėkmingai pagijusią, išrašys į namus, vyresnioji liks. Susigyveno, išsipasakojo viena kitai per tas dienas, kaip, jei ne ta ligoninės palata, niekada nebūtų atsivėrusios, bet vis tiek jaučia, kad žodžiai bejėgiai, jos taip ir liko du atskiri pasauliai. Prasilenkę.
Lėtai lėtai diena smenga į vakarą, naktį. Niekas neįeina, neuždega šviesos. Moterys jos ir nepasigenda, užtenka, kiek atsišviečia iš koridoriaus pro praviras duris. Palatosj šilta, jauku. Už lango ruduo, vėjas bloškia lietaus šuorus į langą drauge su paskutiniais karklo svyruoklio lapeliais ir jie lėtai slenka stiklu žemyn. Išvažiuoja, sugrįžta greitukės, jų žibintai trumpam ryškiai apšviečia palatą, vyresnioji nužvelgia voratinklį su negyva muse palubės kertelėj, paskui įsižiūri į langą, stebi tą nesiliaujantį, žiburiuojantį  vandens plūdimą, auksinių lapelių kelionę žemyn. Koks grožis! Stebuklas! Kodėl anksčiau to tarsi nematydavo? Pati nesupranta – snaudžia ar būdrauja. Net mintyse neįvardija savo būsenos – paskutinės. Kas paskutinės? Valandos? Dienos? Nesvarbu. Išbūti iki galo.
Prie jaunosios lovos sėdi lankytojas – vaikinas garbanotais plaukais, matyt atskubėjęs tiesiai iš darbo, rūbai nutaškyti dažais. Glaudžiasi prie merginos peties, jos ranka retkarčiais pakedena jam plaukus. Daugiausiai tyli, tie retkarčiais tarstelimi pavienai žodžiai paliudija, kaip gražiai jų mintys eina lygia greta, tais žodžiais tik pasitikrina. Rytoj jis ją parsives į savo tėvų namus. Per tą ligą abu daug ką supratę – gyvenimą reikia branginti, tai yra stebuklas – gyventi.
Vyresnioji moteris šypsosi. Gyvenimas… Gal buvo valandėlę prisnūdusi? Taip aiškiai matė susirūpinusį chirurgo veidą – neoperuosiu, nepadės. Vėl pajunta tą keistą, paskutiniu metu nebeapleidžiantį skonį burnoj. Įvardija sau – mirties skonis. Gal vėl snustelėjo, nes dabar daktaras tikrai sėdi prie jos lovos ir tyliai klausia – kaip jautiesi? Ji nuoširdžiai aiškina, kad nė akimirkai negali pamiršti to maudžiančio židinio viduriuose ir pagauna save prašančią, vos ne maldaujančią, kad  operuotų – juk tai taip paprasta, prapjautų, išimtų tą kažką ir nebebūtų mirties. Juk jis chirurgas, operuoja kasdien, kodėl jos ne?
Daktaras stipriai suspaudžia moters ranką, palaiko, kol ji aprimsta, o gal tik pilnai nubunda, tada keliasi ir išeina. Jai taip gėda dėl tos silpnumo valandėlės. Gerai, kad palatoj prieblanda. Jaunieji ilgai tyli, ji net užmiršta apie jų buvimą. Negalvoti. Rytoj pagalvos apie viską. Jei tas rytojus bus.
Skyriuj girdisi šurmulys, skubūs žingsniai – atvežė naują ligonį. Kai viskas nurimsta, vyresnioji moteris apsidairo – jaunieji kaimynai saldžiai miega, sudėję galvas ant vienos pagalvės.
Vėl tyliai įeina daktaras, įsikuria ant taburetės prie moters lovos, mato, kad ji nemiega, bet neskuba pradėti kalbą. Jiedu pažįstami daug metų. Tik pažįstami. Skyriuj vėl šlepsi kažkieno žingsniai. Tarsi pabūgęs, kad kas nesutrukdytų, daktaras skubėdamas susako:
– Turi žinoti. Susitvarkyk, kol dar gali, reikalus su žmonėmis ir Dievu, jei esi tikinti... Aš tavęs neišvesiu.
Stoja spengianti tyla, paskui moteris drauge su atodūsiu apgailestaudama pasako:
– Man neduota...
– Kas neduota?
– Tikėjimas.
Daktaras pasikelia eiti, nuo durų sugrįžta, bet tik mosteli ranka ir nieko nebepasako. Išeidamas uždaro duris, lyg bijodamas, kad netikėjimo užkratas neišplistų į kitas palatas ir viską užgula tamsa. Kai grįžtanti iš iškvietimo greitukė vėl nušiviečia žiburiuojantį langą, vyresnioji moteris mato dvi poras akių, iš tamsos  žiūrinčių į ją. Nusisuka į sieną, atsiribodama, likdama viena su savo mirtimi ir netikėjimu.
Rytą jaunoji moteris išeina į namus. Vyresnioji su nerimu laukia vizitacijos ir labai nudžiunga, kai daktaras ateina ne vienas, drauge su jos vaikais – atvažiavę vežtis  motiną, susitarę dėl gydymo miesto ligoninėj. Gal net operuos.
Atsisveikindamas daktaras patyliukais paklausia:
– Ar bent stebuklais tiki? – Taip  gerai, draugiškai paklausia.
Moteris šypsosi:
– Stebuklais tai tikiu, tik labai sunku patikėti, kad tai galėtų nutikti man...
Nutiko, operavo, pagijo.
Praėjo dešimtmetis. Moteris atsitiktinai aptiko internete Gregory Lemarchal‘o dainuojamų dainų įrašą. Tai vaikinas, sirgęs nepagydoma genetine liga, nuo vaikystės tai žinojęs, teišgyvenęs dvidešimt ketverius metus ir dainavęs, dusdamas dainavęs... Sukrėtė jo dainos žodžiai, kad jis nenori vaikščioti žeme ir koks yra laimingas, žinodamas, kad iš šio, tokio nesvetingo, neteisingo jam pasaulio išeis į kitą, geresnį. Gregory nebėra, jis jau patyrė viską ir nedaug teprarado, jei ir nerado savo išsvajoto kito pasaulio, nes to nebesuvokė.
O moteris, dabar jau tikrai serganti nepagydoma, progresuojančia liga, nemigos naktim galvoja apie žodžio stebuklas prasmę. Kas yra stebuklas? Pats gyvenimas žemėje? O gal dar didesnis stebuklas yra galėjimas tikėti pomirtiniu gyvenimu? Ne kiekvienam duota.