Pakalnučių tyloj
Čia ne dangūs grūmoja, ne vėjai čia rauda.
Ką turėjau – daugiau aš širdy neturiu.
Ir, kai sužeistą sielą ligi geluonies skauda,
Pakalnučių tyloj aš ramybę geriu.
Mažam saulės delne telpa mano svajonės.
Ant rasotos žolės – nesapnuoti sapnai.
Kaip vilties spindulėlis pavasario kloniuos
Nuvilnija žole skambalėlių garsai.
Nenuskinsiu žiedų, drieksis balta gija.
Paklausysiu giesmės vyturių.
Ir, kai numestas žemėn skatikas rūdija,
Pakalnučių tyloj aš ramybę geriu.