6. Bova nepiests
 
            Ė alėnė če pas momis tėms pėjuokams īr atsėdariousi. Kėik tik ēti pro šali, tėik tėn dainiou ė dainiou. Tēp, liguo miestalie būtom atėdarīta kuoki mozėkas muokīkla... A, Jezau mona! Baisos dalīks. Ė mona vīrou, omžėnatėlsis, geront nikomet toškelė nereikiejė. Nē, nē, nereikiejė. Ons mon vėn liuob sakītė:
– No, ētau, muotina, i miesta gīventė. Ētau i miesta...
– Nē, nē, aš nenuorio i miesta. To tėn vėn so pėjuokās siediesi.
Veiziek, ė tēp ons jau tonkē vėn:
– Aš ēto i miestali, rēk godė nosėpėrktė...
Ė vėn ēs ė ēs, kou nuors neš ė neš – be skaitliaus, be gala... Vo parēs jau so malagīstiems. Jau kāp aš nenuoriejau, ka žanėjaus, ka mona vīrs būtom malagis, pėjuoks ė vagės. Tū trijū dalīku no maža nekėntiau. Bet, kāp reikint, gavau ė malagi, ė pijuoka. Ė ta alėnė dabā jau če būtom, kāp peilis po kaklo. Vo jog rēk anėms nemažū piningū ė pijuokā nieka neveiz, vėskou prager. Ka jau anėms pritrūkst, kou tik benotverdamė, jem, velk, ėš nomū.
Vo jog anuo ta poulamuojė lėga bova netėkra, vo ėš mondroma. Ėš mondroma, vākali! To padarīk tēp, žmuogau! Bet ka dabā tēp būtom, dabā bėški kėtuokėi ė tėi gīdītuojē īr. Nebėbūtom tatā tēp. Aš niekam nieka negaliejau aiškintė. Draudė. Tojau pat aš būtiuo gavusi no anuo i spronda. Mon jau toukart ne gīvenėms. Pasakīs:
– Kuo to, žaltī, kėšīs, kuo tau rēk?
Jau ka būtiuo pasakiusi, ka ons krimt nesėrgdams, jau be kuokiuos lėguos krimt, jau mon būto bovės pragars... Ė tuo veselie, ka nokrėta... Jau tėkros vel's ragoutasis. Vėsus baisiausē gondėna, no, ligu pruots tarpās būtom pasėmaišės. Jė... Vo jē aš būtiuo kam pasakiusi, tojau pat būto apšaukės:
– To šepetuonė, vo a tau rūp vīrėšku rēkalā?..
Jė... Vo ons liuob krėstė vėsā be rēkala, tīčiuom. Ė ons liuob sogebies, bova be gala mondros. Ons liuob ēs ė i tarnība. Ka jau kolkuoza aptvarė bova karvės, ons ēs vasaras nakti sauguotė tū karviu. Pasėjims no sėinā šautova, bova jog medžiuotuos. Muokiejė gerā šaudītė. Kartās ne mažā ė primedžiuos... Jė, jė. No ė bova tou pamainiavėma sosėtvarkės. Kamė jau būs nomėslėjės krėstė, no ė tories kėšenie botelkelie zoikė kraujū, tojau isėpėls i borna tū kraujū ė jau tatā anam īr dėdliausės biedas... Ka jau gol žmuogos, kas nuors jau priejės tojau anou praded tompītė ė toukart pamata, ka anam īr pėlna borna kraujė... No, ė to padarīk tēp, sovaidink. Ė tėi daktarā ėšsėgondė nebveiz kėinuo tas kraus īr, vo veiz ėš kor če žmuogou tas kraus bieg. Ons vėina karta mon ė saka:
– Rēk ētė mon če i tou mūsa lėguonėnė. Mon rēk pagolietė ė tėn, ka ė anėi žėnuotom... Ka būtom jau tėkriau, ka gandā paētom...
No, ė ons ėšejė jau tēp no rīta. Ejė, ejė ė netuolėi lėguonėnės pakrėta. No ė tojau atbiega seselės, daktars... Vākāli, anou kāp dėdliausi lėguona jau slauga, jau veiz anou, gīda. Vo ons vėsus tus vaistus palaika bornuo ė ėšspjaun pro longa a kor kėtor. Ons toukart kelės dėinas pagoliejė tuo lėguonėnie ė ėšejė. No, vo paskou parejės joukās:
            – Aš golio, atēt seselė, gīdītuos, dailībie moni nodara, paskou praded moni plustintė. Plostėn, plostėn anėi moni ė toukart aš palēdo ėš bornuos tus kraujus. Vo jei, ka tėi šuokėnie, ka lek, ka šlousta moni. No ė ka jau moni priplostėn, jau tēp aš pradedo ė pats po bėški jodietė.
– No, kāp bejautīs?– klaus jau daktars.
– No, ne tēp jau gerā tier...
Vo seselės:
– Jau nakti, luovuo, a jau jauti, ka ontēs ta lėga? A pajunti kou nuorintās negera?
– No, a žėnuot, kāp komet. Ka komet nieka nejunto.
Matā, anuos nuor jau žėnuotė kāp tou luova pataisītė, rasintās rēk anam po sobėnė pakėštė tou guma, ka apsėmīžės neparšlapinto vėsa šienika. Noj, ka neprilēsto vėsuos palatas. Jog paugės vīrs ka mīž, a tad joukā īr.
            Jog tuokem velniou, kāp ons ka bova, douk so medio i galva ė dā paklausk a nerēk pridietė... Jog to, velnė, ontrouji žmuogo, ka ė tou gīdītuoji, tēp konkėni, ka ė to pats jau nebēsi nieka verts. Tuo lėguonėnie jau davė anam tou pažīmiejėma, ka če jau tor tou krimtamoujė lėga. Ons, vuos nepasėjoukdams, pasakuo:
– Moni ved seselės pajiemosės ož pažastū, če dā daktars ēt ėš ožpakalė. Tatā jau i tou lėguonėnė. Moni tatā tēp parlīdiejė.
No, to pavaidink tēp, ka gers esi? Jog nikomet tau kāp reikint neėšēs, vo anam  ējė kāp ėš natū.
So anou īr bovė tēp ė mona bruolienės doktėrėis veselie, ė dā kamė. Ni mintė nebatmėno. Matā, ons vėsa laika nuoriejė, ka apie anou jau tuokėi gandā paētom. Ė ons jau bova pasėgarsėnės platē, ė anam gerā sekies. Bova dėdėlis miegies ėšgertė. Atēs i miesta, prisėgers ė ēdams nomėi kamė tėn ož kapams ė pakrės. Vėina karta mon Rainienė, kor netuolėi kapū gīvena, saka:
– Aš parēto ėš miesta tou takelio, kor ēt pro kapus, veizo, ka pri mona darža gala gol žmuogos. Ēto artiau, tatā tavāsis begolīs. Jerumarėjė, žmuogos, matā, īr nokrėtės, tou krimtamuojė lėga tor... Aplinkou auga tū trauklapiu, ta aš rauno anus ė dedo anam ont galvuos. Vo kou kėta aš anam padarīsio, jog aš anuo neprižadinsio, ka ons īr nokrėtės. Mės, rasintās, vės geriau būs... Apkruoviau tās trauklapēs ė palėkau.
Vo ons, matā, gol parsėgierės ė nieks anam nekaitie. Ons par tas sava ėšmuonės bova gavės invalidoma, jau šiuokė tuokė ė valstībės pašalpa. Anam tereikies jau lėngviau dėrbtė, tories daugiau laisva laika. Ons liuob sakītė:
            – Ė tau geriau būs, ka daugiau laika būsio nomėi, ka mon nerēks ētė i kolkuoza. Veiziek, dā ė pašalpuos gaunav šešėsdešims robliu. Vo, a negerā īr, ka ož mona pasėšpuosėjėmus dā ė piningus muok?
–Vo mon, muotrėškā, kuoks tas geroms būs, ek e–e–ek.
Anuo ėšdaigu netrūka nė nomėi. Pas mumis, tėn dā senuojie vėituo, aštounė vīra pavasari laukūs siejė grūdus. Vo monāsis ėšejė i užtruobi varpītė darža. Tėi vīrā sie tėn netuolėi ė anou aiškiausē mata. Anėi sosieda pasėlsietė. Ons mata, ka tėi vīrā i anou veizās ė veizās. Vo ons poikiausē sava daržė darboujės – kas so luopėto žemė. Ė ons sogalvuojė anū akivaizduo noalptė. Aš ėšejau kažkuo i lauka, vo ons, pamatės moni, ka šauk, ka šauk:
– Akšėn, akšėn, to bėški moni patompīk, jog matā, ka veizās vėsa brėgada. Aš sovaidinsio, ka eso nokrėtės.
Pamėslīk, vīrā mata, ka ons gol, vo aš netompau anuo, ta jau anėms gal kėltė kuokiū abejuoniu. Ons vėskou liuob apmislītė. No, toukart jau priejau pri anuo ė tompau sojiemosi ož ronkas, už kuojės. Vo tėi vīrā veizās, ka aš če jau so anou darboujous. Ė vėsė soprata, ka ons tėkrā īr lėguons.
No, vo ka ons nokrėta veselie, baisiausē ėšsėgonda tėi veselninkā, vo aš sakītė jog nieka negalio. Jezusmarėjė, ė tėn ons sogalvuojė nokrėstė. Karounės ni mon nieka nebova pasakės. Tēp īr bovė ė pas bruoli Užpelkie. Tėn mes mėrosem kalnus gėiduojuom. No, ė ons tatā sied ožstalie, če vėsė gėid, gėid, vo ons sau tik kiukt, pašuoka ont soula, stuojės ētė ė novėrta. Tėi vīrā tojau anou sojiemė, par doris i lauka ėšdolkėna ė pagoldė ont žuolies. Vėsė žmuonės ėšsėgonda. No, vo kam reikiejė žmuonis gondintė, a to negaliejē atrastė kėta laika? Ne, vot anam rēk pasėruodītė ė ons nieka neveiziejė. Tēp jau ne dėdlē tonkē, bet jau dėrbsės ė dėrbsės. Anam jau tuo reikiejė, ė vėsks.
            Ė veselie ka nokrėta, tojau vėsė sopoulė, novedė i kombari, pagoldė i luova. Ka jau pagoliejė, viel atejė pri stala ė viel ger borna. Bet jau sava lėga, matā, ons vėn liuob paruodītė ė vėsė anou matė. Nedouk Dėivė, sakau, kāp tatā īr pasaulie.          
            Lai ons pasiuntās, bet mon dėdėlē nepatėka tėi anuo ėšmėslā. Bet toriejau tēp bjaurē gīventė ė nieka padarītė negaliejau. Ni vėinā muotrėškā nebova tēp prastā, kāp mon.
Ka i tuoki lėguona žmuogos gal pasėlerlėnės, aš lig pat šiuolē nesopronto. Kartās liuobo anam sakītė, ka aš nebtīliesio. Vo ons mon atšaus:
            – Ak to, kūtvala! Vo, kuoki tau bieda? Ė aš vėsomet nomėi eso, ė i kolkuoza nerēk ētė, ė tāu pri šuona īr vīrėšks. No, vo kuo to daugiau dā galietomi ėš monės nuorietė? A kartās pati niesi velniū prisijiedusi?
            Ka i kolkuoza istuojom, toukart jau nebreikiejė pīliavu bedoutė, bet atiemė arkli, vėsus padargus, ratus. Mes žemės tetoriejuom tris aktarus ė kėtū gīvoliū neatiemė. Sunkē bova pargīventė tuokius dalīkus. Sunkē, sunkē... Ė vīrou šėrdie bova sunkē, bet ons jau nekriuokė. Je, vīrėšks tau kriuoks, he – he. Ons bova pruotingiesnis, ons galvuojė, kāp apsėgintė no tuo kolkuoza ė savės nenoskriaustė. Ė, matā, sogalvuojė sosėrgtė. Ė nuors ne vėsā tēp jau dailē bova, bet ons nemažā ė ėšluošė. Kolkuozūs nieks duorā nedėrba, vėsė a šēp, a tēp luošė. Bova ne darba, vo luošėmu laikā. Ėš tuo ė tuos vagīstės, ė tėi gierėmā, ė vėsks kėtks... Tiktā ėš tuo.