Kodėl, kodėl
tas nerimas beribis?
- - - - - - - - - - - -
Kiek stipęs – nenumiręs, palūžęs – nesužlugęs,
Mažiau bijau, tačiau vaidybos vengiu.
Ir su saiku silpnuosius užjaučiu.
Ir nekeliu stipriųjų link padangių.
Nors akinių rausvųjų ir stiklas jau įtrūkęs,
Kenčiu, bet jų į juodus nekeičiu.

Gyvensena su siela, bet tarsi sielio upėj.
Jei kelias, – akmenuotas ir vingiuotas...
Sėkmė pakaušį rodo nuolatos.
Ir kartais viskas – tarsi anekdotas,
O kitąsyk – vien stiklo rausvo trūkiai
Ir šukės vietoj šūkių ant lentos.

Murmu dažnai po nosim: tai ką bepadarysi –
Už uodegos jaunystės nepagausi.
Stebėkis tuo, kad vis dar gyveni.
Burbėdamas, nuvysi, gyvenimui įgrisi,
Likimas vėl užsuks tau stipriai ausį,
Ir egzistuosi tarsi taikiny.
- - - - - - - - - - - -
Ir vėl ir vėl
ieškojimas ramybės...