Dar neišeik

Kas mano vienišą viltį
Išginė į Saulės šviesų
Pamirštą slogių šnabždesių slėnį,
Kur šalčiu virsta tamsos gniaužtai,
Kur, neva, pasiklydus aušra,
Taip ir nesulaukusi švytėjimo,
Pavasario naktyse sužibusios pilnaties.
Kas pamiršo gailias aušros raudas
Įvelti į tviskesiu pasruvusius vilties atodūsius?
Kuris iš Jūsų išdrįso įtikinti
Mano gailiai verkiančią viltį,
Jog tamsos nasrai – vieniša širdis,
Lėtai tuksenanti rasų gaivoj?
Jog kartais žmonės klysta,
Palikę paskui save šimtus kilometrų
Pėdų, kurių gailiai raudančiai
Aušrai rasti nebuvo lemta.

Neišeik.
Dar pasilik.
Ir leisk ore suplasnoti mūsų vilčiai –
Susikibus už rankų perbristi
sukaustytą ramybe
Plačią didelę mėlyną ir gilią jūrą,
Dar palauk,
Prašau, palūkėk kelis lietingų
rudenių virsmus,
Kvapnius pievų žydėjimus,
Kelias amžinybes, kurių tarpdury
Lėtai nuvys ąžuolų didybė,
Kol niekybe pasens mano fizinis kūnas,
Kol dar galėsiu švelniai
Priglausti vos šiltas lūpas
Prie levandomis dvelkiančių
Tavo skruostų.

Kuris iš Jūsų išdrįso
Išginti iš mano rytojaus viltį?
Ir šiai susirgus neviltimi,
Meskit į mane šūsnį akmenų,
Leiskite smailioms vinims
girgždėti mano dantyse,
Palikite mane geliamą
įtūžusių bičių spiečiaus,
Ir nuskandinkite mane
gilaus ežero bedugnėj,
Nukreipkite į mano žvilgsnį
savo niekingą pyktį,
Išduokite savo nuodėmėms,
Ir lai skausmu ropoja būrys
iškankintų angių.
Užgesinkite Saulės švytėjimą akyse,
Užnuodykit
laukinių žemuogių dirvožemį —
Nesuklupsiu pakilęs,
Nesušalsiu sulašnojęs,
Nesudegsiu įsiliepsnojęs,
Nepaklysiu beieškodamas
Su gailiai verkiančia aušra
Susitikusios savo mažos vilties.

Neišeik,
Dar pasilik
Bijau pamiršti Tavo rankų šilumą,
Karštus bučinius skuostan,
Ilgas naktis bežiūrint į akis.
Ir nutinka kartais taip:
Tviskančių žvaigždžių apsupty
Mes šypsosimės gyvybei –
Net dangus nuo meilės susigės.
Kai Saulei lemta
Patekėti vienišai
Virš plačių rugių laukų,
Tyrumu suvilgęs švelnumą
Vyzdžių švytėjimu
Pernešiu į žodžius
Kurie nugrims širdy,
Plakančioj viltimi.
Ir maldaus belapiai skroblai
Paklydusios aušros atgaivos,
Kai du prisilietimų ištroškę delnai
Įspraus švelnumą grubioj žievėj ---

--- Kaip tuomet dėkingai išbučiuosiu
Tavo ašarojančias akis,
Jei pasuksi tamsiu keliu, kurio
Nebarstys ruginės duonos trupiniai?
Himmel