Pražyda un kalnelią neažmirštuola —
kvetkelis gražiausias.
Ją lapais ašaras vis byrą
tyrų tyriausiąs.

Pakilįs lingvas vėjas
rasas nušluoja.
Kvetkelį verkiuntį patėmija,
paklausia netrivojįs.

„Kal markatna, gelala gražioji?
Gal saulas tau mažai?
Ar nekukuoja gegula raiboji,
ar nešlama beržai?“

„Beržų šlamesią man lig valei.
Kukuoja ir gegula.
E markatna, kad kalnely
kareivis žuvįs guli.

Ąnas padėja galvų
ažu savą tevynį.
Dabar čia amžiams guli
švintai jų apgynįs.“