Trispalve mano, šilkuose saule gimus,
Plevenanti virš Nemuno krantų,
Po prievartos ilgos vėl viltimi iškilus,
Paliki amžiams spinduliu šviesiu.
 
Kai vėjai siaus, plauks debesys padange,
Tu neužgesk, širdy palik liepsnoti,
Tegul ją saugo kaip gyvybę brangią,
Kurie mylėt tikrai Tėvynę moka.
 
Kaip mums tave iškelt, kad piktos rankos
Supurvinti jau niekad negalėtų,
Kad gimtų, keistųs lietuvaičių kartos,
Bet kiekviena tiktai tave regėtų?
 
Saulėtekio, miškų ir gintaro spalvoj
Lai kiekvienam skaidrėja veidas, akys,
Rytojų gražų mato bočių Lietuvoj,
Palikę nežinią ir baimės naktį.
 
Trispalve mano, esi aukščiau gėlių,
Tave ne deimantai, ne rasos puošia.
Žydram danguj – žvaigždelė tarp žvaigždžių,
Kuri mus kelia, drąsina ir guodžia.