Duoki ranką ir eisime paupiu dviese
Pavasario jauno ir veržlaus pasitikti.
Po jaunystės medžiu pastovėsim,
Kol pradės pirmais žiedlapiais snigti.
 
Apsigaubsim nuo vėjo beržų žirginėliais,
Tu laikysi pavasario išskleistą skėtį,
Atneši man žibuoklę – tą vienintelę gėlę,
Kaip tada, kai prisiekei mylėti.
 
Atneši man pavasariu kvepiančią gaivą,
Žalio lapo švelnutį švytėjimą,
Kai kiekviena diena rūbą maino,
Kai alpsti nuo švelnaus palytėjimo
 
Gal pavasario rankų, gal tavo
Alpų troškulį beržo suloj paskandinsim,
Kaip tada, kai beržyne gegutė kukavo,
Vėl pavasarį jauną į širdį jaukinsim.