„Tikėjimas – vieno ar kito reiškinio tikrumo pripažinimas be jokio įrodymo. <...> Aklas, nekritiškas tikėjimas kokiomis nors idėjomis gali sudaryti pagrindą formuotis klaidingiems įsitikinimams.“
                                          (Lietuvių kalbos žodynas)
 
Niekas gyvenime nenutinka staiga. Tai tik mums taip atrodo, kad galim tiksliai įvardinti metus, dieną, valandą, kada tai įvyko – gimė, mirė žmogus, suvokėm žodžio prasmę, atėjo ar išėjo meilė. Tas suvokimas, apibrėžtas laike, yra tik nuoroda į tai, kad pasiekta ilgo, sudėtingo vyksmo kritinė masė, kai prielaida, tikimybė, galimybė tampa realybe.
Tai, kas įrašoma metrikų knygose kaip žmogaus individo gimimas ir mirtis, visatos gyvybės raidos procese yra nesuvokiamai menka dalelytė, bet individui ji įkūnija visatą. Per tą trumputę laiko atkarpėlę žmogui, menkai materijos dalelei, reikia suspėti suvokti save visatoje, perimti žmonijos patirčių palikimą ir perduoti jį palikuonims. Nenuostabu, kad pažinimas negali būti pilnas ir baigtinis, nes nebaigtinis yra ir pačios visatos kitimas.
 
Tikėjimas – tai lopai ant mūsų pažinimo juodųjų skylių. Laikina plomba skaudančiam dančiui, kol negalim jo išgydyti ar ištraukti. Tai kompromisas, nuolaida silpnumui, bejėgiškumui – kol kas, kol negalim pažinti, išspręsti esminių būties klausimų, tebūnie viena iš dabar atrodančių priimtiniausia versijų patvirtinama tikėjimu, sprendimą atidedant  ateičiai. Tai lengviausio kelio pasirinkimas. Gal tai būtų ir priimtina, jei neužsitęstų per ilgai ir nestabdytų pažinimo raidos. O nestabdyti negali, nes tikėjimu įtvirtinamos dogmos yra baigtinės, nekintamos ir tas jų nekintamumas niekaip nedera su pažinimo, mokslo nuolatiniu kitimu. Kitokios būti jos nė negali – kaip galėtų kisti, jei priimamos neabejojant, nemąstant, netikrinant dar ir dar kartą? Dėl to užsitęsė Viduramžiai, tam buvo reikalinga inkvizicija – ginti sustabarėjusioms bažnytinėms dogmoms.
 
Jei tik stabdytų, dar būtų pusė bėdos, bet gali klaidinti, ilgam nuvesti klystkeliais. Jei tikėjimo dogma priimama kaip tiesa ir ja remiantis kuriami nauji, tariamai moksliniai, teiginiai, jie neišvengiamai bus klaidingi – jei bent viena iš premisų klaidinga, išvada negali būti teisinga. Tai nutiko jau ne kartą, kai buvo mėginta parodyti, kad mokslas neprieštarauja religijai ir atvirkščiai. Savo prigimtimi priešingų skysčių negalima sumaišyti – paprastai minima vanduo ir riebalai.
Parašiau ir nustėrau – ar nereikia vartoti būtojo laiko? Buvo negalima sumaišyti. Dabartinis mokslas išsprendžia dar ne tokias sudėtingas problemas, paneigia ne vien tikėjimo dogmas, bet ir paties mokslo sykį jau pripažintas aksiomas.
 
Pamėginau visažiniame internete pasiaiškinti kai kuriuos filosofijos terminus ir staiga supratau, kad aš toj srity esu visiškas analfabetas ir kad šaukštai po pietų – nebe man suvokti visumą, beviltiška, per vėlu. Tokia daugybė protų aiškinosi, kedeno, tyrinėjo kiekvieną iškylančią naują mintelę, ji buvo patvirtinama ar paneigiama, toks didžiulis palikimas, o dabar staiga išlendu aš kaip Pilypas iš kanapių su savo pretenzinga nuomone ir palaimingu nežinojimu ir tariuosi galinti pasakyti kažką visai nauja, nustebinti tiesos paprastumu ir sugriauti visą sistemą, o iki manęs buvusius išminčius priversti raudonuoti iš gėdos, kad jie nesuprato tokių paprastų dalykų.
Bet... Ar nenuklydau nuo šios dienos savo svarstomos temos – paties tikėjimo termino? Žmogaus ir tikėjimo santykio. Ne būtinai tikėjimo Dievo buvimu ar to buvimo paneigimu. Žmogus gali tikėti ar netikėti žmogumi, meile, gėrio viršenybe prieš blogį, tiesos prieš netiesą ir daugeliu kitų dalykų. Didelis, sudėtingas jausmų pasaulis laikosi tikėjimo dėka. Nuo akimirkos, kai suvokiama meilė, besąlygiškai patikima mylimu žmogumi, o kaip dažnai abejonė meilę pražudo. Kai suvokiamas blogis,  patikima jo realumu, pyktis nuteisia be įrodymų ir jaučiasi teisus, pavydas, kerštas dažniausiai būna neteisūs, bet kaip sunku įrodyti priešingai. Ne vien meilė akla – ir tikėjimas aklas. Klysta ir pats sau užkerta kelią į tiesos ieškojimą.
Tikėjimas paneigia žmogų. Ar aklai tikinti, neabejojanti, nemąstanti, neieškanti tiesos būtybė yra žmogus?
O netikėjimas? Tai tas pats tikėjimas, tik priešingu teiginiu.