Tėva laukas
Kaip man nurinktia akmenus na tėvą lauką.
Ir kažnakas ti jų kasmet laukuos prisėja.
Matau, keip tėvas aldiju par dabesėlius plauką.
Markatna man, kad nat rugių pasėt nespėją.
Išdygs rugys, nusmetįs sniegą maršku.
Ir žalias daigas vis labiau un saulu links.
Pa dyku lauku ilgesys keip varnas vaikštą.
Kas pa grūdelį man tų ilgesį delnuos surinks.
Patsai didžiausias akmenas smėlią kalnaly.
Iš praeities da griaudžiu tėvą dainu vis girdžiu.
Ir kai rugeliai kūkaliais, a ne rūtelam želia,
Keip man nustumtia akmenu, katras giliai širdy.