Net jei noriu labai, savo laiko atgal neatsuksiu.
Neklausiau proto balso, dabar teks už tai sumokėt.
Kad ieškojau kažko, nesupratus pati, ko man trūksta,
Kad norėjau viena be tavęs visą džiaugsmą turėt.
Taip į dangų kilau ir skrajojau kaip paukštis,
Užsimiršus laike, kaip patrakus klajojau laukais.
Savimi matavau troškimus, visą gylį ir aukštį,
Sau norėjau daugiau, na, o tau palikau per mažai.
Netikėti gali, kad ir man šiandien žvėriškai skauda.
Bausk tyla abejingai, tu moki sužeisti žvilgsniu.
Išsiliek, priekaištauk, neprašysiu atleisti už skriaudą,
Jei norėsi išeit, sulaikyt neturėsiu jėgų.