Vėl patikėjęs, kad delne  
Liks deimantinis lašas,
Tirpau laimingas vakare
Lyg būčiau vaikas mažas.
 
Lingavo medžiai – juk audra
Galėjo mus staiga užgriūti.    
Bet akys švietė – bus giedra,
Tokia norėjai tąkart būti.
 
Ir paslaptingam kambary
Šypsnys vilties nušvito.
Tik ryto žvaigždę kam bari,
Kuri už lango Žemėn krito.