Parašysiu atminimą

2015-01-30  
 
Nuo ankstyvo ryto taip – aidi ir aidi rimas kažkokio savo kaip oda eiliuko ir man pikta, kad niekaip negaliu jo atsiminti. Tik žinau, kad paskutinis žodis jame yra taškas. Ką nuo ryto – nemiegu nuo pusiaunakčio, o dabar jau vėlus vakaras ir aš kankinuosi laužiama miego, bet žinau, kad ir vėl neužmigsiu, nes galvoj ūžia, zirzia,  žvanga – kaip pilkam širšūnų lizde mano namo palėpėj per patį vasaros darbymetį.
Nuostabūs padarai tie širšūnai – padidinta širšės kopija, tobulos formos, lėti, ramūs, sunkiasvoriai, ryškiaspalviai, pastoviai užsiėmę, sodriu dūzgesiu įspėjantys apie savo artėjimą, ne gąsdinantys, tik patariantys – geriau traukitės iš kelio, toliau nuo nelaimės. Puiki anūkų drausminimo priemonė – nelakstykit kaip be galvos, nedarykit staigių judesių, išmokit matyti, girdėti, nes ne vieni gyvenat pasauly ir neapdairumas gali būti oi koks skausmingas.
Galvoju, kiek jau metų mes su tais vabaliukais draugiškai gyvenam po vienu stogu? Seniai. Gerai atsimenu, kaip Maskvos rugpjūčio pučo vakarais džiugindavo, lyg nuostabi muzika skambėdavo jų dūzgimas – dar ne bombonešiai, tai tik širšūnai... Ir dabar nejučia pasiguodžiu – dar ne Maidanas, tai tik senatvė primena apie save.
Štai, kaip senatvėj viskas arti, tampriai susipynę – pamirštas vaikystės eilėraščio posmas, nemiga, širšūnai, istorija...
Ir tada aš jį atsimenu – pamirštąjį posmą:
 
„Kai Dalytė (Onutė, Julytė ar pan.) valgo blyną (?),
Jos dantukai braška,
Parašysiu atminimą
Ir padėsiu tašką!”
 
Taip, tai vienas iš tų poezijos šedevrų, kurių iš sąsiuvinio išplėštuose lapuose trikampiais sulankstytų laiškų pavidalu, nesinaudojant pašto paslaugomis, o tiesiog paslaugiai klasėj perduodant per rankas, prieš Kalėdas prisirinkdavo pusė portfelio, o antrą šventės dieną, kai mamos išeidavo pas savo drauges arba jos okupuodavo mūsų gerąjį kambarį, aš įsitaisydavau virtuvėj prie pempikės ir atlikinėdavau šventą skaitymo ritualą. Nesvarbu, kad daugumoj laiškų tie eilėraštukai kartodavosi ir dauguma laiškų nebūdavo pasirašyti (pirmieji kūrybos nuasmeninimo požymiai), vis tiek tai būdavo didžiulis malonumas, o nustatyti autorių visai nesunku – pagal rašyseną. Užtai kaip džiūgaudavau, radusi bent vieną originalų posmą. Pasitaikydavo ir tokių. Autoriui nieko nesakydavau, bet į tą draugą jau žiūrėdavau kitokiom akim. Ir aš kurdavau draugams savus posmelius, ir man nei vienas nieko nėra pasakęs, tik apie mane vis daugėjo kažkaip kitaip žvelgiančių akių. Paskui užaugom.

Atsiminti tai atsiminiau, tik dėl to blyno suabejojau – toks minkštas daiktas, ko jį valgant dantys turėtų braškėti? Kažkaip nelogiška. Gal kitoks žodis turėtų būti? Įtariau, kad papildomų variantų mano atmintis nebepateiks, todėl ėmiausi svarstyti klausimą, kieno galėčiau paklausti. Draugų sąraše dar yra kelių bendraamžių vardai, bet juk labai jau didelė tikimybė, kad mūsų atminties spragos sutaps, o ir šiuolaikinėm ryšių technologijom retas naudojasi, taigi užtruktų, o man reikia čia ir dabar. Klausti vaikų? Konstatuoju liūdną faktą, kad nieko nežinau apie tai, ką laukdami švenčių veikdavo mano vaikai, kai buvo vaikai. Bent tais retais atvejais, kai aš trumpam parsirasdavau į namus, nesu jų pastebėjusi skaitant tokius laiškus. Tai jau ne atminties defektas, o visiškas užtemimas. Na, atsimenu, žaisdavo kieme ar gatvėj kvadratą. Užsikloję su visa galva ir tranzistorium vakarais klausydavosi estradinės muzikos per Varšuvos radiją arba pasišviesdami žibintuvėliais skaitydavo meilės romanus, o apie pusiaunaktį, tikėdamiesi, kad aš jau miegu, išlįsdavo į virtuvę keptis bulvių. Bet kad būtų rašinėjęsi laiškeliais – atminimais su žyma „Be Kalėdų neskaityk“? Nežinau, atmintis nieko nepasako.

Apie anūkus greičiausiai neverta nė kalbėti – mūsų vaikystes skiria daugiau nei pusė šimtmečio, nuo žibalinės pempikės, padarytos iš konservų dėžutės ir šovinio gilzės, iki išmaniųjų telefonų. Nesusisiekiantys indai.
Štai, man skambina skaipu. Matau – kitam Vilniaus pakrašty ant dukros lovos guli trys dviejų kartų moteriškos būtybės, dvi akiniuotos, viena ne. Su manim pabendrauti atgabenamas ir sibirietis katinas Tigras, įspraudžiamas tarp dviejų akiniuotųjų, bet  jo visai nesudomina nei aukštųjų technologijų galimybės, nei mano asmenybė, katinas atsuka man uodegą ir tai, kas po ja, ir solidžiai nueina.

Ryžtuosi savo palikuonėms pateikti man rūpimą klausimą – kaip ten su tais blynais? Trys poros akių, dvi akiniuotos, viena ne, dėbteli į mane, tada viena į kitą. Dukros nuomone, atsiminiau teisingai, o tokioj poezijoj nėra ko ieškoti logikos. Aaa, kažką apie tuos eilėraštukus žino!
Anūkės, šiuolaikinės technologijų visuomenės produktas, vienbalsiai nusprendžia – ko čia sukti galvas, jei taip paprasta  patikrinti? Paskrebina klaviatūrom ir po  minutės visažinis internetas pasako – taip, blynas savo vietoj, tik štai draugės ar draugo, kuriam rašai, vardo nereikia, kažkuri karta po manosios vietoj jo jau įrašiusi Buratinas. Universalu. Akivaizdus dar ryškesnis bendravimo nuasmeninimas.

Kam man to eiliuko su paskutiniu žodžiu taškas reikėjo? Taigi. Buvau labai nusiminusi, kad taip mažai kas skaito, ką parašau ir įkeliu į Žalią Žolę, ir skaudama širdimi apsisprendusi padėti tašką. Būtų šaunu tai padaryti eiliuotai, vis gražiau. Štai ir aidėjo galvoje tas senas, bet savas kaip oda posmas iš vaikystės.
Kokie tokio apsisprendimo motyvai?
Nerandu atsakymo, ką aš čia, ŽŽ, veikiu, kam manęs reikia – relikto iš ano tūkstantmečio – tiek galvosena, tiek tematika? Kaip tas eiliukas. Laikas pasukti į visišką bendravimo nuasmeninimą, tik žmogus ir internetas. Ten galima rasti viską. Kam  dar tas gyvas žodis, draugų vardai, Buratinas ar nors slapyvardžiu įasmeninti autoriai? Vis tiek už viso to styro konkrečios asmenybės ir senatvės ausys – tegu jauni patys pasirašo taip ir apie tai, kas jiems įdomu, ir patys skaito, o man laikas išsinešdinti iš tos galeros. Kol neišprašė.
Nesiimu nagrinėti, kas mano kūryboj ne taip – įtariu, kad ir joje tik tiek bėra logikos, kiek tame posme apie blynus, kuriuos valgant braška dantys. Jaunimui nuoširdžiai patariu mano kūrybos neskaityti. Laimei, bendraamžiai pakantesni, tai dėl jų dar pabūsiu – bent iki kitų Kalėdų, o tada, jei kokios, parašysiu atminimą ir padėsiu tašką.
daliuteisk