XXX 

Nereikia rodytis bet kaip, 
o juo labiau palikus globai kūną 
Slaunaus Žolyno – Rugio dvasiai, 
bet būna gi 
ko nenorėtum. 

Pro lūpas nukrenta vėl kreivas šypsulys 
(sakau – „pro lūpas“. 
Taip įpratęs. 
O išsigryninti be priemaišų 
kaip absoliučiai dvasiai 
labai nepaprasta)  

Sutikęs ją: 
– Pasijaučiu kaip pjautuvas 
aš, motin, tavo saujoj. 
Sakyk, iš kur? Kaip atsiradus čia? 
Prisimenu, už rankos imdavai kai mažas, 
dabar kaip pjautuvą neši. 

Baltuoja saulėje įdegęs Rugio laukas. 
Neįtikėtina, bet iš tiesų sakau, 
net ir rugiai sukris į tavo baltą saują, 
palikdami rugieną ir šaknis. 

Su duona grįždavom atgal. 

Bet, motina, sakyk – iš kur dabar? 
Kaip atsiradus čia? 
Neglostyki manęs, kaip mažo vaiko. 
Laikyk kaip pjautuvą rugių lauke. 

Norėčiau vėl išgirst 
kaip vaikščioja giesmė. 
Aš jau tada žinojau, mama,. 
kaip reikalinga tau jinai 
palinkusiai su pjautuvu 
prie rugio pašaknų. 

Su duona grįždavom namo. 

Tik nemanyk. 
Slaunus Žolyne – Rugeli, 
kad bent dabar jau suprantu, 
kaip  motinos taip gali 
su pjautuvais giedoti tau prie pašaknų. 

Užaugau, žinoma. 
Ką  bedarysi, 
kai duonos ligi tiek pakako. 
Bet, Dieve mano, 
kodėl ir vėl su pjautuvu tave matau? 
Kodėl taip skaudžiai gelia? 
Galbūt palik mane  kaip pjautuvą 
iš savo saujos, mama, 
paimk mažu giesmių pasiklausyti.