77 (šaknim į tūkstantmečius nusitaikęs)

XXIX 

Sugrįžt į kūną? 
Ne, dar ne. 
Ir tai ne priešpriešos peizažas. 
Ne iššūkis. Ne revoliucija. 
Kai šit tokia, 
kai išsigryninusi iki skausmo 
su užrašais nematomais, 
atrodo, net ir savyje 
dar nemažai galiu esmių patirti, 
laikyti jas, kaip sakoma – užantyje,  
nokinti jas kaip gilė ąžuolą. 
Ar girdi ji, kaip kas ją giria? 
Ar rūpi jai aukšti paminklai? 
Ar jai labai svarbu,
kad gal ir ąžuolas nežino, 
kas jį ant delno taip gražiai augina, 
kad auga – tarkim taip – 
iš subrandinto kapo? 

O išmintie, nematomų esmių dievybe, 
tegu nebus nepadoru, 
jeigu piktesnį žodį tarsiu: 
Kas atsitiko – kaip? kada? –  
kad išsigryninti net dvasiai reikia? 
Nejau ir ji šaknim į žmogaus kūną auga? 
O ir bendrai – į medžio, kalno, 
į akmens ar upės... 

O jeigu atviriau, tai, regis, suprantu, 
kas buvo paprasta 
ir manėsi teisinga: 
visas pasaulis apeitas Dvasia 
ir sąžiningai apdalintas savimi. 

Džiaugiesi, Viešpatie? 
Aš – irgi. 
Darbas padarytas. 

Ir įsivėlė tinginystė: 
bažnyčia pastatyta, bet tuščia. 
Kai mūruose ji, medyje, 
tiek to, bala nematė jos, 
bet kaip neaiktelti, jei matai, 
kad taip ir žmoguje. 

... o Raide, ačiū, kad esi. 
Ir šiuos žodžius priglausk 
prie užrašų nematomų, 
beje, su parašu: 
Gražiai, o gile, ąžuolėlį augini 
su kanklių muzika iš pašaknų. 
Ateik, žmogau, 
išgirsk ir auk, 
gilom šaknim į tūkstantmečius nusitaikęs.
Pelėda