4. Mona pėršlības
 Jauna būdama aš toriejau tuokė gera draugė Marelė, vo anuos bruolis bova tas tatā mona būsėms vīrs. Aš vėsā netuolėi anū tarnavau. Vėina švėnta dėina vedvė so Marelė parejuov ėš bažnīčes. Ana saka:
– Adelė, ētav  šėndėin pas moni. Būs pri Baltakė šuokē.
Vo aš pas tou Baltaki dvejus metus bovau bovusi ož mergė.
Tas mona būsėms vīrs toukart bova jau našlīs. Ons so pėrmoujė žmuono bova ėšgīvenės bent dešimti metu. Ons gīva betoriejė vėina vāka, vo trīs bova mėrė. Ka vedo apsėžanėjuov, tas anuo vaikielis bova vėinioulėkas metu. Ė ons toukart dā skaities pri mona vākū. Valdė ož vākus liuob biški muokietė.
No ė vedvė noējuov i tou šuoki. Valondelė tėn pasėtrainiuojuom ė iejė ta Baltakienė, jau ta šeimininkė. Priejė pri monės ė saka:
– Va, če ė mūsa pažīstamu besou. No, ētam bėški pas mumis, tėn i ontrus galus.
No, iētam. Tėn bēsous pataisīts stals. Stuov vėdorie botelka, īr sokrauta ė vėsuokė maista. Vo ožstalie besiedīs vīrėšks. Tuoks Puocios, jau tū Baltakiū kaimīns. Ka aš tėn tarnavau, aš anou liobo matītė ė aiškē pažėnau. Moni pavadėna i ožstalė ė mes sosieduom. Karto ožstalie ėš kažkor ėšlinda ė mona draugėa bruolis Kazėmirs.Tėi šeimininkā saka:
– Valguom večerė, vo kuo mums nepavalgītė ėš vėina?
Ded tuo valgė ė mon. Neožėlga tas Baltakis ė pradiejė:
– Kuo če mes vėsuokius niekus kalbam, ēkem pri rēkala. Īr rimta ruoda.
Vo aš dar nieka nesopronto, kas tuokė če īr. Anėi, matā, jau bova sorokavė, ka mon če pėrš tou Puocio. Vo aš toukart jau toriejau trīsdešims metu.
Ė aš pasakīsio, ka žanuotas muotrėškas gīvenėma pīragu gali lig kakla prisijiestė, ka ė vieliausē apsėžanėji. Tuokiū pīragu gali parsėvalgītė, ka oho.             Kāp dabā ka žanėjės šešiuolėkėnės, septīniuolėkėnės. A Jezau brongos! Gerā, jė pasėtaika apsėžanītė duorā. Vo jė kuokėi trantelē papol, kėik ėlgāanėi gīven ėš vėina? Tojau pat rēk skėistėis.
Toukart tas Baltakis ė jiemė sakītė:
– No, dabā padėrbkem če pėršlības.
Mon ė akis praplata. Mėslėjo: "No kuokės tuos pėršlības, kāp če dabĪ ėšēt?" Vo Baltakis viel aiškėn:
– Adelė pas momis tarnava dvejus metus. Tuokiuos mergės nebovuom toriejė ė nebtoriesem. Ana nikomet nebova ne sopīkusi, ne nepaklosni.
Kuolėj moni, sosėrėisdams i bėti.
– Vo če mes torem, ruoda i Puocio, gera kavalierio. adelė apsėžanėjusi parētom mums i sosiedus. Mums jau būto dėdlē gerā.
Vo aš mėslėjo: "Jums gerā, bet vo kuoks geroms mon?"
Baltakienė prided:
– Kėik vedvėm, Adelė, būs gerā. Vėsks če pat netuolėi, no, kāp nomėi būtomi.
Vo tas Puocios jau nebova kuoks tortuolis. Kelis aktarus tuos žemės tetoriejė, ė tėik. Vo ons tou vakara kėta nieka, tiktā:
–Hė, hė, hė, ė viel,– hė, hė, hė.
Tatā joukas.
Tēp ons žmuogos jau bova ė nebluogs, bet tuoks kriuokolīs. Matā, tik krėnkštiuo ė ni žuodė negal pasakītė. "Lai ons pasiuntās,– mėslėjo. No, ė toukart pradiejė rokoutė Marelė:
– Ne, ne,– saka,– lēskėt, geriau aš pėršio.
Baltakis klaus:
– No, vo kou jau to pirši? Kuoki jau to če tori tou kavalierio?
Ana saka:
– No, vo sava bruoli.
Ė Baltakis toukart pasėdavė:
– No, ka jau tēp, aš nebtorio žuodiou vėitas. Mon nebier kou berokoutė. No, buočeliau, nebier kuo mums ni tuos šnapšės begertė.
            Aš tēp nieka ė nebsopronto: če, matā, tou žmuogo jau mon perš, če jau anou buočelio vadėn, peik... Tas Marelės bruolis jau glauniesnis, jau mon daugiau pri šėrdėis. Ons kou jiemė, dėrba, vėskou padėrba. Ons vėskou dėrba, ė tou truobelė, kor dabā ont omžiaus gala atsėkraustiev, veiziek, kāp sotėmpė, aptvarkė. Ons muokiejė ė meistravuotė, ė pečius dėrbtė, ė kou tik anam dousi, padėrbs. Baisē bova nagings, tiktā bova ė nervuots, ė ėšgerous. No, ė vedo so tou Kazimiero jiemiev ė apsėžanėjuov.
            Va, kāp vėsks ėšējė. Ėš pradiuos, kāp ė vėsė, gerā sorokavuov, bet jau anuo nomėi nikāp negaliejē ėšlaikītė. Vėn atsėrond kuokiū rēkalū, ons ė ėšmaun.