77 (o buržua, dabar jis dramblį valgo)

XXVIII 

O užrašai, 
jau glostau jus, nematomus, 
kaip laiškus dar neparašytus. 
Šį kartą ne todėl, kad taip, 
kaip šiandien ir rytoj. 
Ateik, o Raide, Dievas su tavim., 
– Skaityt? 
– Bandyk 
  ----------------------------------- 

Maniau, kad nuovargis 
per prakaitą, per raumenis ateina, 
bet  – stop.  
Ar taip pasakiusi sau nemeluoju? 
Nesu akla: regėjau ir regiu, 
nebuvo taip, kad nežinočiau, 
jog Visagalis nuovargį malšino 
sekmadieniu, taigi, šventa diena. 
Atrodytų, argi bėda ir man ištarti: 
O! Dvasia, pavargai. 

Kalbėti su savim 
žmonių pasaulyje atrodo neprotinga, 
bet tai tik įprotis, vis bandant pasislėpt kažkur, 
ir tenka pripažint, deja (bent sau) 
Nekaip atrodo dvasios reikalai. 
Net supratimo vis mažau belieka, 
kaip susikaupti į save 
vieningą, ištisą,  įteisintą 
It plyta mūro sienoj: 
    štai čia esi ir būk, 
    kol mūras bus. 
    Bent iki tol... 

Žinau, ne mūrui kaupti tavo paskirtis, o Dvasia. 
bet kaip vaizdžiau parodyti į kūną? 
Užmigdė jis tavy stebuklo galią. 
Tarnaite pavertė, verge... 
Didžiuojasi, kad šonkauliai storai apaugo. 
Esą, pats sau iš jų išskobsiąs Ievą, 
Adomą – irgi neprošal parankiniu turėti, 
o truputį vėliau – ir savo Dievą. 

Išties sakau: stambėja, riebalais apteko. 
Burna jau žiojasi praryti dramblį. 
Visi paveikslai išteplioti savimi: 
portretais, fotografijomis, piešiniais... 
Eini ir nežinai, 
kaip, pro kurias duris įeit, 
į kokį rūmą eiti. 

O Dvasia, iš tiesų sakau –  
ne per geriausi tavo reikalai... 
Ne per geriausi,  Dvasia. 
Ar neapaugsi riebalais 
kaip kūno šonkauliai apaugo? 
Bet – šaaaa...  tyliau,
nesmagūs Dvasios užrašai,  
dabar jis dramblį valgo. 
O! buržua...
Pelėda