Esi pamėklė, iš nakties atėjus,
tik šokio, muzikos, dainų geidi,
nors jau visi, kurie kadais tave mylėjo,
seniai užpylė gyvą smiltimi.

Tu dar bandai vis keltis, vis kvėpuoti ir kalbėti,
nors ir žinai — trapi tava būtis,
ir gyvastis atvėsus ir išblėsus,
tiktai vaizduotėje — gyvybe deganti ugnis.

Ne, tik ne tavo, ne, ne tavo
tas alsavimas, atsidūsėjimas kaitrus,
nors žodžiai kaip gyvi, nors plieskė — jie melavo,
daug visko buvo, bet gi daugiau, tiki, dar bus.

Dar bus giesmių, dar šėlo, pamišimo,
klejonių, dar daugiau — sapnų,
deja, ne tau — ugnis seniai gesinama nurimo,
tik pilkos plėnys, plynės pilnos pelenų...