Lenkiuosi Tau, kaip linksta trapios smilgos, 
Nuo šalto vėjo kirčio joms per kojas... 
Iš pagarbos, iš meilės, skausmo, ilgesio 
Dienų, kai šypsojaisi dar joms žaliuojančioms... 

Į Tave tiesiu rankas, kaip medžių šakos svyrančios, 
Bandau pakilti kaip vanagas tarp žemės ir dangaus, 
Plaukti tarsi į marias upe vingiuojančia 
Ar virsti akmeniu ant Tavo žvyrkelio plataus... 

Lenkiuosi prieš Tave, kaip nuolat linksta javų varpos 
Nuo laiko dūrio joms į nugarą... 
Ir parklumpu ant kelių kaip Tavo tarnas, 
Be kruopelės gėdos iš dvasios turto... 

Tau 
Dar plaka širdis mano iš meilės... 
Tau 
Iš dėkingumo nepavargstu kvėpuoti...