Žarija saujoj

Tą naktį vėl baltom lelijom lijo.
Ant pievų draikės vasaros plaukai.
Ir nejutai, kad saujoj tu laikai žariją.
Tą skausmo žymę, tarsi išdeginti laukai.
 
Ir  neskaudėjo delno, tiktai draskė širdį
Tas sopulys, lyg juoda sietuvos gelmė,
Kuri įtraukė ir skausmu prigirdė.
Juoda dėmė – kaip prakeiksmo žymė.
 
Nenuskandino sietuva, iškėlė.
Dar keli yriai link saulės šviesos.
Akies vyzdy – lelijos baltos – gėlės.
Čiurlenantis vanduo ilgai lopšinę gros.
Kriauna