Tiek pavargau, kad leidau tau sudrumsti
Baugių vaiduoklių prišnerkštas kertes,
Nė nejutau, kaip susigniaužė kumščiai —
Nebepajėgiau kryžiaus duoto mest,
Neatsakiau anei už vieną žodį,
Kurie varvėjo juodu degutu.
Kažkas sudužo, kažin kas susprogo,
Kažkas tarp nuolaužų ieškojo nekaltų,
O ten visi lig vieno nukentėję —
Kontūzyti, apkurtę ar akli.
Kovos už būvį niekas nelaimėjo,
Tiktai patyrė, kaip siaubinga klyst,
Nekęsti kito iki savo kraujo —
Kada jis žybteli, gailėtis per vėlu.
Vilkai, šakalai, hienos karaliauja,
Anei vainikų, žvakių, nei karstų.
Vaiduokliai siautėja, o aš tyliu sutrikus,
Papildžius ką tik bepročių gretas.
Atrodo, ką tik būsiu nupešiojus pliką
Ir prasižiojus jo mėsos atkąst...
Vampyro užkratas per bučinį prilipo?
Staugiu į pilnatį ir ašarom springstu.
Nesidairyki kąsnio anei jokio kito,
Tavęs aš lauksiu paruoštu kaklu.
Tai — išpirkimas? Ne. Tokių nebūna.
Kas jau suaižėjo, tai vėjai išnešios.
Lai grįžta siela nors trumpam į kūną
Su viltimi — nei kąs, anei bučiuos.