Ir vėl tu mano rankose skrendi –
šilkinėmis mintim su vėju per lankas.
Svaigstu pabudusi aš užmaršty –
Esybės potėpiais iriesi – tai kas,
 
Kad niekas nesupras ir vėl manęs –
dar šūkaus springdamos kažkieno lūpos.
Aš nebijau, jei net po kojom mes
pavydą man, kuris ant slenksčio klūpo.
 
Rami ir deganti šiandien esi,
mūza, atbėgusi žaizdas suvilgai.
Tu mano glėbyje, o aš alsi
bridau nežinomybės kelią ilgą.
 
Dabar šviesa viltinga atėjai,
prašau, ilgai ilgai many pabūki.
Tau pažadu – tapysiu išdidžiai
eiliuotoj vasaroj dar sningant rugį.
------------------------------------------------

Štai tiesiasi iš drobės man ranka
su gėlėmis ir atskrenda mažytė
peteliškė tarsi sapne marga —
Rugienoj brenda į mane mergytė.