Nu ir prasdėją denelą. Vyras mesteląją: „Būk tu žmagum, nars vienų rozų“. Durim trinktelaja ir išvare laukan. Nu kų? Aš, aišku, nutaisiau rimtų veidų, pakinkavau galvu ir teip akim nulydėjau pra duris. Smarkiai galvon takių posakiu neimu. Kaip sakama slystu paviršium. Čia pasakei, čia pamiršau.
 
   Pats da rytą gražumas. Žvilktelajau pra lungų, kur ir kas vaikštą, aišku, patikrinau lauką termometrų, ar yr šilumąs. Nušluosčiau stalų ir nuplašiau sieninę kalendoriaus lapelį. Didieji darbai padaryti, liką malanumas. Pažiūrėsiu, kokia menulią fazę, kotai įtariu, ar tik nebus pilnatis.
 
   Tik žvilgt kalendoriaus lapelin, a ti pa denas numeriu parašyta frazę:“Būk savim“. Būt savim ar būt žmagum man vienas ir tas pats. Net ažsimerkiau, atrodą, kad galvoj da kartų trinktelėją vyrą aždaramas durys. Taks mintes aidas, ar dvigubas gegutes kukavimas.
 
   A le tai denelą nusmatą. Mintis, kaip musia galvoj zvimbia. Ir nepraina. Nu, matai, vyras bus ažkrėtis kokiu kvarabu. Ir sugalvok tu man pasakyt, būk žmagum. Anas sakę nepiktai, teip beveik.....nu......nerandu žodžią.....pakylėtai. Sake, būk žmagum. Ta mintis ne kaip muse, a kaip širšę priskretą. Ir vis gilyn ir gilyn kerta. Supykau. Aisiu dirbt.Turiu nuspirkus riebių silkį.
 
   Pasdėjau nevalytų silkį un stalą. Išsitraukiau iš staliką sava naraviausių peiliokų ir pradėsiu darbų. Tik vėl galvoj mintis, būk tu žmagum. Net įdomu pasdarę, kų galvoją frazes autarius, kai prašę būt savim arba maną vyras, kai sakę, būk žmagum?
 
   Žiūriu un riebių silkį ir darbą da nepradedu. Runkaj gniaužiu peiliokų. Galvoju, kaip čia man gražiai ir švariai viskų atlikt. Apgalvoju darbą sekų ir pradedu. Rankelas darbų žiną. A galva kaip širšių lizdas. Mintis pa mintes, negaliu atskratyt. Ką labiau mąstau, tą graičiau dirbu. Tik ras ir bakstelėjau pirštan. Teip gražiai skūrų na silkęs nutimpiau ir baks pirštan. Nusraminau ir sufarmavau mintį. Būt žmagum, vadinas, nebūt rakštim subinėj, nebūt aštriam.
 
   Būt žmagum, tai raiškia nepilt pamazgų un kitą. Kaip tik prapjoviau silkęs pilviokų. A le tai kaip ažtaškiau stalų.
 
   Jamiaus silkęs galvąs. Būt žmagum raiškia turėt galvų. Raikia turėt vietų, kur insveisia mažesnis ar didesnis širšių ar blusų spiečius.
 
   Dabar teip letai ir akuratnai piršteliais traukiu per silkės stuburiokų ir suvartau mintį. Būt žmagum, vadinas turėt stuburų, būt tvirtam, turėt savą nuomanį, savą idėjų. Taliau laupau silkelį ir stabteliu tes uodegu. Kaip svarbu žmagui neprišalt adegas, nepakliut bjaurion padetin. Palingavau galvų (matyt, su savim būsiu labai sutarus) ir nutraukiau žuvelas adegiotį. Viskas. Darbas atliktas. Visa tai, kas neraikalinga kibiran. Ir plautes runkų.
 
   Prausiuos runkas pa šaltu vundeniu. Atgaiva. Da lyką padygusią svagūną papjaustyt ir bus skaniausia silkę. Tokia jau truputį pavasarinę. Atspjoviau silkės gabaliokų. A gi skanumas. A gi rebumas. Retai skanias silkės rasi. Prauda? A galvoj na tą skonią mintis trijų širšių dydžią. Būt žmagum vadinas turėt duntis. Aišku aš takias žemiškas išvadas nestikėjau, bet varau taliau. Turėt duntis vadinas jaust skonį. Jaus draugystęs skonį, grožią skonį, tevystęs skonį ir net tas pačias silkęs skonį. Retai būna, bet nars kartų atsradą dirbamą darbą ir minčių harmonija.
 
   Krumtau riebių silkį ir vartau mintis, kaip ariamų dirvų. Būnu savim ir būnu žmagum, kai jaučiu gyvenimą skonį. Labiausiai būnu žmagus, kai na mažas seklalas išauginu augalų, makinų sūnų, sudedu sakinį ar sulaju apskritų blynų. Žmagum būnu dažnai. Apsidžiaugiau. Nuotaika tik pakila.
​
... Raiks papraštaraut vyrui, kad vienų rozų žmagum būt nesutinku. Žmagum būnu dažniau. Ir raiks paklaust, kodėl anas su manim, kaip su žmagum nesustinka...