Piemenėlių meila

— Laba ryta, laba ryta, —
Saula sveikion mum kas ryto.
Gint reiks gyvols į ganyklo,
I drbožs mazgot kas ryto.
Vara piemuo gyvulėls,
Neš mergela drabužėls.
Va priėje upės kranto
Nusimove klumps i brend jo.
Myslije mergela pirm kojals mazgot,
A paskui galvoje skudors išmazgot.
Brend palėta vandenin
Undaroko kel aukštyn.
A bernioks netol gi būva,
Žėje, žėje kol nugriuva.
A ke amo jos atgava
Myslije, jon galo dara.
Undaroks tiok kyl aukštyn,
A ta meg tiok vis gylyn.
Mata piemo, blogė bos
Valug kelių jon įbrios.
Kaži plaukt panela mok,
A kėp akma dugnan šok?
— Ė palauk,a protą nėra
— Gal gyvent tau nėra norą?
Lak jos strimgalvės artyn
Pasiseks gal sustabdyt.
Bėg i donst i šėrds kulnuos,
Bet mergelė išvaduos.
Griūdams nulake pri balos,
Griebe nešt namo panelė.
— Ko to darė, kam to neš? —
Rėk mergela drebant vios.
— Neš namo, į gryčio sava
— Ka sušiltom, sviete mana, —
Parsigondės bernužėls,
Skub namo su piemenkėl.
— Praustės nors sukyla man,
—Todė briodo aš upėn, —
Tare žod mergela šita.
— Man atrode kiek kitaip
— I daba man nėr kor akių dėt.
Išsiaiškina kėp buva
I sušila i išdžiuva.
Šitėp jiedo susitika
I gyvent visam palika.
Strazdelė