Veiziedams ė beribi tīlontī rītmetė dōngo,
ont medė šakuos lėngavuos cīrolioks.
Vies portė šakas, lapele drebiedamē lėngavos,
cīrolioks  tīlos, sosimāstēs veiziejuos.
Pakielės akis matė, kap plauk pōike debesele,
joukas rītmetėnė saulė.
Vedoms akės sosėtėka —
cīrolioka akės veiziejė ė monėm,
maldaujonte prašies, kad isėlesčiau.
Tep lėtā lapele mėrgiejė, krėta gaivė rīta rasa.
Uns pakėlā  ėr iskrėda pro atdarā lōngā
ė šaltā ėr toštė vėdo, vėinėšuo šėrdie...
Sušėldīt, pagōuste, priglauste, bočioute
mīlima paukštė akės a galiės?
Plazdiėjė šėrdelė tīle, tīle.
Bet ana ne vėina, cirolioks šalėp.
Ne, anuo nebova.
Tėktas svajuonė pavėrtusi maža akele matė.
Lėkėms pavėrta cėrolioko, sustabdīt negalo,
par rītmetė dongo leko so tou margo cirolioko.
Sustuoso, kor sopas saulė ėr žīd rogė gielės.
Suradūs grūdielī pasieso ė vėinėšā šėrdī
ėr meilė pavėrs laukėmo, mažū svajuoniū lėkėmo.