Godus tas ilgesys
jis prištais įsikimba,
išsitiesia, apsimeta gulįs –
žiūrėk,
pašokęs jau širdin susminga.

Nusitveria jausmų už pačio krašto,
nebepaleidžia – šitaip baisiai drasko,
bet vienas žvilgsnis jį nustumti gali,
o šypsena taip greitai nugina į šalį.

Sekundės stumdosi gal kiek per smarkiai,
nepavejam per daug dažnai mes jų.
Kiekvienas žodis, neištartas balsiai,
pasako daug daugiau, negu suprast galiu.

Todėl ir šypsos mintys, skraidantys sapnai ateina,
į naktį atneša juos dovanai.
Gyvenimas mums privilioja kartais dainą,
kurią išmokstam būdami jau angelai.