XXV 

Kur dar ateiti? 
Kur būti dar? 
Į kokią dalią nukeliauti, 
kuri bet kaip atrodytų ne taip, 
kokią žinau išvėtytą po ertmę begalinę. 

Tą kartą mintimis kaip smėlį 
net ir žvaigždes sužėręs 
į Dievulio saują, 
išpustęs dulkes iki paskutinės, 
atsirėmiau vaizduotėje 
kaip medy išskobtas smūtkelis 
ir suklusau: 
gal dar pabūti ten 
kur nieko nebėra? 
kur tuštumėlė tuštuma? 
kur vakuumas absoliutus?    

Kaip vardinti apibrėžtį nemenką 
kur nieko, net ir dulkės nebelikę? 
Kurioj būties nėra. 
Nėra net Dievo. 
Ir sąvoka, kad Jis – Visur 
prasmės netenka. 

Mąstyk, rūpintojėli, medyje, 
o aš – dvasios gyvenime. 
Prisimenu, kuomet va taip, 
kai žmoguje buvau, 
sakydavom, kad galvoje kažkas jau negerai. 

Į ką parodyti 
Ir kaip parodyti dabar? 

Tą kartą mintimis kaip smėlį 
net ir žvaigždes sužėręs 
į Dievulio saują 
išpustęs dulkes lig vienos, 
einu po vakuumą pasidairyti. 

Rūpintojėlis medy krusteli. 
Aš – Dvasioje ir Mintyje. 
Vadinasi, Kažkas YRA, 
jei galima ateiti.