Paūtariakim unt akmeną susėdį,
Kai pražydes palungej jazminai.
Ale abu takie mes devynbėdžai.
Ir tu geriau da už mani žinai.
 
Kad niekur nepabėgau na savas dalalas.
Kavokis kur tik nori, tau vis tiek pasvys.
Kai kojas drąske arškečiuotas kelias,
Ir kartais būva taks sprungus kųsnys.
 
Sanoji gryčia, išklausyt mani tu moki.
Ir apramint na galvas sapulių.
Nars aš sanai jau kiemi nebešoku
Su sava išaugtini suknelu.
 
Ir nebesbovyju su lauka akmenėliais.
Kvetkelių, ajerų iš paupes tau nepriskinsiu.
Nat atminimai samanam apžėlą,
Ir unt palunges širdes nerimų nakinsiu.

Už ravą krūmuos tarška šarkas.
Tik nesuklupk tu na metų naštas.
Praviran kaniki vėjas kedina marškas.
Nesopa man, nars insidūriau aš na radastas.

Pavargįs vėjas užu klaima snaudžia avietyni.
Nežinau, ar tali nukeliausiu aš.
Kadu žilvitis runkam pečius apkabina,
Kas išdraž man iš žilvičia dūdelas?
 
Tu išklausyk mani, sanoji gryčia,
Kai aš pargrįšiu, širdelaj saula man nušvis.
Nat jeigu man ir rūmus pastatytų,
Man liktum tu švesiausias žiburys.