Ką pašnibždėjo kovas man į ausį

Ką pašnibždėjo kovas man į ausį,
Prabėgęs per išbrinkusias karklų stygas,
Pavasario sava širdim klausausi.
Kai ilgesys gimtinėn paukščius ves,
 
Kai gandras numes žemėn baltą plunksną,
Kai virš apsemtų pievų suskambės „gyvi“,
Išlįs žibuoklė iš žiemos paunksmių.
Ir naują dieną sveikins vyturys.
 
Atūš širdin pavasaris upeliais.
Išplauks tas šaltis kaip upės ledai.
Skambės mūs vakaras raktažolių varpeliais.
Ar tu iš žiemos miego pabudai?
Kriauna