***
Jis tamsoj. O aš, daug kartų joje pasiklydus, bandau į šviesą bristi.
 
***
Mes susitikom. Prie Katedros. Ant pagaliau išdžiūvusio suoliuko.
Su cigaretėm rankose. Jis žvelgė, bet manęs nematė, aš jaučiau.
Jis man eiles ir savo juodą sielvartą it medyje peiliuku rėžė.
Bet gelbėti ne jį, save, aš norą prarijau.

Barų dievukas, liežuvis tarsi dilde nugaląstas.
Aš suprantu, jis kaip uždraustas obuolys, jau kažkieno prakąstas.
Jis gatvių vaikas. Ne. Tos gatvės mano.
Jo žodžių garsas sklaidosi tarp akmeninių Vilniaus sienų.
 
Lediniai žodžiai – jis savęs nemyli.
Tas begalinis noras... apkabinti jį, kai tyli.

***
Jo akyse savęs aš nemačiau.
Veikiau jose atsispindėjo mano šypsenos ir veido bruožai.
Savęs gailėdamas ponaitis Tamsi Siela
Nesuprato – ne vardo raidės aš, o jaučianti nakties pelėda.

***
Jis drąsiai man „ate“ pasakė.
Ir viskas?
Ir  aš nenoriu klausti, reikia trauktis ir nelaukti.
Bet...
 
***
Tos žydros „tamsios sielos“ akys...
Nematė jos manęs,
Bėda – jose save aš suradau.

Spektaklis buvo geras.
Nors jis man tik žiūrovu leido būti...
... Brolau, aš režisierė tokio pat spektaklio jau buvau.

 ***
Saldžiai kaip juodas šokoladas,tirpsta
Mintis apie akimirką tavęs šalia.
Karčiai kažkur ten, gerklėje, sustingsta...
Tu toks tik vienas juodas,  tokių, kaip aš pilkų – apsčia.