Sāulā paskylė`jā par kačergų dunguj. Pasdaria šiulčiau. Dunguj čirškia veversiukai, lākstā žuvėdrās, pimpiās. Pratisai na vėjā zvimbia telepuonā laidai. Palei vieškelį išrikiuoti telepuona stulpai su dratais, daugelis apsamanojį, da na Smetonās laikų. Anas nutiestas na pasienia su linkais lig Kauna, a dabar maž ir lig Maskvos. Miškeliuose vietam stovi nauji, nesaniai pakeisti, kai partizanai nupjovia ir nudraskia laidus.
-Mindūnai jau Malėtų parapija. Unksčiau ir Stirniai ir Silgudiškis priklausia Labanorā parapijai ir čia bũvā jos rubežius. Ana vienu metu turėja net apia pinkius tūkstančius parapijonų, ale kai pastatia ti naujas bažnyčias tai znočniai sumažėjā.-provijā nesustodamas tėvas.
-Mindūnų kaimas irgi sklypinis tik až kalnāliā yra viena ulytėlā link Stirnių ažerā. Pria kliā stovi dvejų aukštų murzinai maliavota mākykla. Namai čia daug didesni, žmonias bagatesni. Va, ti, dešinėn, –roda tėvas,- ti Kašeliniā ir taliau Zamokai, kur gyvena keli burliokai- staravierai Kuzmās. Anys geri kailiadirbiai, ju kailiai išdirbti labai minkšti, narāvūs nešiot‘.
Pravažiuojam Jočius, kur pa kairiai mātās didžiulis Sesarties ažeras su dideli salu vidury. Tėvas provija, kad ažerai na Stirnių aina abiem pusiam vieškelią lig pat Malėtų. Daugelis turi salas, katrosne vasaram atplũkdā su čalnom avelas ir palaidžia ganytis, a rudenį užaugusias sugauda ir parsiveža. Nelaukia, kol ladas suskirs, aba tadu vilkai gali pirmi pribūt‘. Kai katrose salose net žmoniās megiānā gyvīnt‘, ale jiem blagai pavasariais ir rudenį, kai ladas nedrūtas.
-Šitie kaimai labai sani.Va, pavadinimas Mindūnai sākā, kad čia gyvena Mindų sūnai, a taliau yra Mindaičiai –Mindų vaikaičiai. Zamokų pavadinimas sākā, kad netoli bũvā švintas pagoniškas akmuo ar medis Mokas, tik staravierai dadėjā priešdēlį „za“ ,- kas par juos znočija „už“. A Jiečius vietiniai vadina labai skirtingai, ir Juočiais, ir Iečiais, ir Jačiais, matamai na sanovinių karaivių.
Pravažiavus miškelį, išlendam Malėtų laukuos. Kalnai čia vėl didesni, kur šviažiai suarti takie gelsvai rausva atspalvia, - na moliā. Taigi ne dykai Malėtais vadinas. Sunkus čia žmanėm gyvenimas. Molynēs žemį art‘ tai ne Labanorā smėlį. Raikia daug sveikātās indėt‘. Ale derliai gerasni, pagādās javai nebījā. Až tai dažnai važiuojam čia turgun grūdų pirkt.
Cak cak –klapt‘.
Venoj pakalnėlaj randam skersai kelių bėgantį sarunų negilų upeliukų. Tiltalis išardytas ir matamai ruošias statyt‘ naujų. Tėvas juokavoja, kad pria šita upeliukā, vadīnamā Varika, bũvā par vienas Petrines geras šposas. Kai tik pasrodiā dvīračiai, vienas bagotas mindūniškis nupirka ir sāvā sūnui, žinamam apylinkej frantui. Taigi pramokis važinėt‘ išsiruošia atlaiduos in Malėtus pafuorsit‘. Bevažiuojunt na šita kalniuka peredačius pagāvā jo kelniu kalaškį pā linciūgu. Griūvā pakniupstom ir net atskelt negali, koja supunčiata. Ir teip megena ir teip atliuosuot ir niekaip. Nesugalvojis nieka geresnia nusmovia sava baltas kuostiumines kelnias ir su kalsuonais vārās namo. A Malėtuos kermošiun žmonēs traukia pulkais ir visi kvatojas. Karais velnias ar dievas irgi mėgsta pasjuokt‘ iš labai mandrų.
Cak cak –klapt.
Pagaliau nā kelintā jau kālnā pamātām Malėtus ir prieky aukštu tvoru aptvertų turgų. Iš viršaus matas viduj vežimai, arkliai pririšti pria narakinių tvarų su dideliais tarpais pravažiavimui, dideli stalai tavoram išdeliot‘. Tėvas pasukis gatveli`link turgaus nevažiuoja vidun, a pasuka venan kieman.
-Čia gyvena geri žmones, da ir pria giminiai. Paliksme vežimų čia.
Mus pastinka gaspadinia, sveikinas. Tėvas teiraujas kaip vyras.
-Da gyvas, -atsākā ir atsdūsta.-nežinai kadu maskoliai pagaus.
-Taigi, taigi..,-atsdūsta ir tėvas,-Atvažiavam paršiokų.
-Pats čėsas,- pritaria gaspadinia.
Tėvas pririša Sartukų pria tvaros, uždeda jam abrakinį tarbų su avižom ir mes pasjėmy kašikiokų ainam turgun. Turgus aina pakalnan lig ažeriokā ir na vartų visas mātās kaip un dēlnā. Pria inejimā stalai apdelioti visokiais tavorais – čebatai, kamašai, medziuolai, šaukštai, pavorai, punčiakas, ko tik nėra. Taliau sviestas, smetona, kiaušiniai, lašiniai ir net yra apvytusių abalių,-ir kaip juos išlaika teip ilgai. Pakalnaj mātās pardavinėjamās karvēs, arkliai, avēlās. Visa viena ailė vežimų stovi su maišais grūdų,- rugiai, kvečiai, žirniai kiti su bulbam. Kitoj ailioj vežimai su katukais, kašikais su paršeliais, - žmonias ulioja apia juos , deras. Paršiokus kilnoja pagriebį až užpakalinių kojų, tie žviegia nesvietnai. Tėvas pasjėmis duonas rekialy kaišiaja paršiokam, -dauguma, net nežiūri ton pusian. Vienas gaspadorius pamatis tėva gudrybį, sākā,- va tau turiu, ko ieškai. Par mani paršiokai jau pripratinti pria ėdžiā. Ir, akurat, anys iškart siekia plutēlās. Paršiokai toki gražūs, ružavais snukeliais, melynom akytēm, riastom uodegytēm. Tėvas pasidera, atsklausia ar meičiokai išromyti, išsirenka meičiokų ir kiaulyti ir dedas kašikiokan. Atsrākāvį timpiam juos vežiman. Ti apklostām gūniu ir atsklāusį gaspadiniās, kad pridabot, lakiam mestelin. Būt mestelį ir jo nematyt‘ –griekas.
Ainam pra bažnyčių un kalnalia apysuptų zomatu až katro kāpinias. Bažnyčia be bokštų,- par karų nuspragdinta, labai jau liūdnai atroda. Zomatas ir vartai švintoriun kaip Labanori. Tėvas saka, kad tas pats klebonas perkeltas iš Labanora visa tai būdavoja, ir bažnyčių anas čia statia. A kitų kunigų –Lajauskų, labai mylėtų par mus, Malėtuos balševykai nužudia, kai partizanas pašaudia iš bažnyčias bokšta in bėgunčius maskolius. Kunigui peskrodia krūtinį ir ti graičiausia inkišia granatų ir paliką dratų. Jei kas patrauks, tai susispragdins. Tai teip ir pakavoja su dratu labai mylėtų Labanori kunigėlį. Sušaudia maskoliai ir Stirnių kunigėlį Daugėlų, katras su tava saneliu statia bažnyčių. Lajauskas Labanori turėja gerų gaspadinį, katra mokią apylinkias mergiotes , pavasarinikes, patrovas poniškas daryt‘, stalus puošt‘.Va ir mūsų mama na jos išmokā iš kirviā gardžiausias patrovas padaryt‘. Interasnai Lajauskas pratina parapijonus pamiduorus augint‘ ir valgyt‘. Lig jo niekas apia juos nežinojā. Tai anas dalijā atvežis sėklas, mokiā par pamokslus kaip augint‘. Užaugā grāžiās raudōnās uogās, ale valgyt‘ visi bījā. Tai anas važinėjā pa parapijų, liepdavā prišinkavot‘ jų su smetonu, padruskint‘ ir sėsdavā pats valgyt‘. Nu, tadu ir kiti imdavā kaštavot‘, ir rāsdavā, kad gardu.
Ainam taliau. Gatviā brūkavota akmenim, ale vietam, matyt sprogstunt svediniam par karų, išduobėta. Šoni takelis irgi duobėtas, vietam balas. Namai beveik kaip Labanori, tik kiek didesni, vienas kitas mūrinis, aptinkavotas. Nuslaidus pakalnėlan, aikštia apsadinta jaunom liepam ir šoni, taliau na gatvias, stovi ilgi raudoni dviejų aukštų mūrai, nudegusiais stagais, aprūkį, be lungų.
-Čia žydauckās krautuviās bũvā. Visko jose bũvā. A jei tuočias nerasdavai,-tik paskyk, par savaitėlį` pristays. Matai, kas pa kārā lika. Viena kumpinia krautuvėla da išlikus ciela. Ti kepa ir pardavinėja gardžiasias Malėtų bulkelas, tokias rusvai apkepusias, minkštas, purtnias ir labai gardžias. Pastavėjį ailėj ir mes nusiperkam kelias kelioniai ir lauktuviam, pora cukierkų.ir skubinamiās atgalios,- neramu del paršiokų. Par brūkų darda arkliniai vežimai, viena kita malkam kurenama palutarka, mataciklas tiek venon pusian tiek kiton, tai Vilniaus ar Utenos link.
Atsisveikinam su gaspadini ir dardam namo. Mūsų Sartukas pasilsėjis sparčiai klapsi-caksi link namų. Instaisau un šienā palei kašikiokų su paršiokais, pasbovijis su jais ir nepamatau kaip ažusnūstu liūliuojamas arkliũkā
Cak cak – klapt‘, cak cak – klapt‘ ir... klapt‘...