tavo lūpom pro mano pirštus
žaidžia šviesą atspindintis rūkas
kai aistringa kate pavirstu
tu per greit užmiegi nusisukęs
juk žinojom
žinojom galbūt
kad net paukščiai po vieną nebūna
sielos dvi
aš ir tu
kai abu
buvom vienas vienintelis kūnas
 
bet šiąnakt taip nyku ir graudu
viduje tik garuojantis rūkas
negaliu aš mylėti už du
už stipriausią stipresnio nebūna
 
tik už lango lietutis liūdnai
šitą vakarą tyliai išmaudo
dar tikiu
vis tikiu kad žinai
kai myli
per mažai juk neskauda