Kaip man suprast, kad ne laiku sustojau?
Nuo jūros ašarų neprisikels akmuo...
Ne, nesvajoju būti mylimoji.
Tu neprašytas liūdesį man duok
Ir mes jį plėšysim po skiemenį, po žodį
Į tiek dalių, kad jau nebesurinkt.
Aistra sudegina be dūmų ir be suodžių,
Kai eiti leidžiamės, juk manom — laimės link...
Nejau šį kartą būsiu nepataikius?
Apgavo nuojauta ar aš apsigavau?
Gal nepadoriai siūliau kariui taiką?
Gal kasus duobę iškapsčiau ją sau?
Tylu... Migloja... Lyg pavasarėja?..
Lai viskas lieka taip, kaip iki šiol.
---
Jau nebereikia eiti pas būrėją,
Ne krūmas dega. Nuplaukė akmuo.