XXIII 

Atsikvėpiau, 
kad nežinau net ką sakyti. 
Kažkuo esu, bet kuo buvau. 
atrodo, kad nepasiliko – 
į Visagalį kilstelta dvasia 
apleido kūną. 

Piliečiai! Žmonės! 
tegyvuoja valanda, 
kuri į naują patirtį išleidžia. 
Nedekit žvakės. 
Ne mirtyje esu 
ir kūnas mano gyvas – 
juo rengiasi kita dvasia. 
O kai numirti jam reikės 
aš, žinoma, sugrįšiu vėl. 
Tad nesakykite, kad išdavikas. 

Pavasaris aplink. 
Pavasaris ant Delno. 
Pavasaris... 
(norėjau pasakyti: „mano širdyje“ 
bet ten, kur ji, 
manęs nėra.  
Tik neužaugs kalnai prie jos ateiti) 
Pavasariu įaugt į giesmę ketinu 
ir nors be kūno, 
o žinau  – ESU.

Jei reikia kam, prašau, nupieškit. 
Jei reikia kam, prašau, fotografuokit 
Man nepavykdavo  taip Visagalį piešti 
ir paveikslėliuose kaip Dvasią jį 
po žmones išnešioti. 
Nori nenori tekdavo tikėti 
arba – nebe. 

O gilę, 
iš kurios ant delno ąžuolėlis auga – 
kas ją dabar suras? 
Ar bus, kas pasakys kada, 
kad panašus (ar panaši) į ją? 

Palikęs vandenį ir druską, 
dairausi po neįtikėtiną stebuklą.