Į kur sugrįžta
kažkada dar plakusios mažos širdys balandžių,
drebėję ir nukritę Tulasi lapeliai,
vis tolstančios vandenyno vilnys,
o dar tos riedančios akmenų sūrios ašaros
ar ta iškritusi balta šviesa pro prizmę,
kuri taip ir sukilo į dalis?
Į kur?
Į nuolat laukiantį sugrįžtančiųjų Švyturį?